Gegužės 1-ąją minime Tarptautinę darbuotojų solidarumo dieną. Nors kartais dar pasitaiko manančių, kad ši diena, kaip ir pačios profesinės sąjungos – tarybinis palikimas, tačiau verta atsiminti, kad profesinių sąjungų judėjimas turi gilias istorines šaknis, siekiančias net 18-ąjį amžių. O Lietuvoje pirmosios darbuotojų atstovavimo užuomazgos aptinkamos 19-ame amžiuje.

Keletas įdomesnių faktų iš mūsų šalies profesinių sąjungų istorijos:

✅Lietuvoje pirmoji kurpių profesinė sąjunga įsikūrė 1892 m., t.y. gerokai anksčiau negu kitose Rusijos imperijos dalyse. Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvoje darbininkų judėjimas buvo daug sąmoningesnis ir labiau organizuotas nei tuometinėje Rusijoje.

✅1896 m. Vilniuje vyko 21 streikas, kuriame dalyvavo apie 500 darbininkų sąjungų narių.

✅1902 m. Lietuvoje veikė kurpių, odininkų, siuvėjų, stalių, metalistų, plytininkų, duonkepių, trikotažo, lentpjūvių darbininkų sąjungos. Dauguma darbininkiškų organizacijų veikė nelegaliai ir buvo visaip varžomos Caro režimo.

✅1905 m. vyko visuotinis streikas, kurio metu nuo caro kareivių šūvių žuvo 3 darbininkai, o vėliau dar vienas mirė nuo žaizdų (šio įvykio paminklinė lenta ant pastato Vilniuje, prie Vinco Kudirkos aikštės, kabo ir dabar). Jų laidotuvės peraugo į masinę manifestaciją, kurioje dalyvavo apie 50000 žmonių.

✅Po šios manifestacijos laikinai buvo pasiekta 8 val. darbo diena pramonėje, o kituose sektoriuose – 10 val. ir kolektyvinių sutarčių pripažinimas.

✅1918 metais įkurtas inspektoratas darbo reikalams, įsteigta darbo birža, veikė ligonių kasos ir jų įstatymas, griežti samdos sutarties įstatymai. Jau tada valstybė bandė prisiimti nemažai profesinių sąjungų funkcijų. Už darbo įstatymų pažeidimus grėsė nemažos baudos.

✅1920 m. įvyko Lietuvos profesinių sąjungų kongresas, kuris atstovavo 40000 organizuotų narių (tuo metu Latvijoje buvo 30000, o Lenkijoje – 403000 narių).

✅1926 m. liepos 3 d. Lietuvos profesinių sąjungų Centro Biuras vienijo 18 šakinių organizacijų, tarp jų ir tokias neaįprastas, kaip Rūbų,skalbinių ir kepurių amato darbininkų profesinė sąjunga ar Tabako, papirosų ir gilzių darbininkų profesinė sąjunga, Nešikų ir juodadarbių profesinė sąjunga.

✅Profesinės sąjungos leido laikraščius ”Profesinės Žinios” ir ”Darbininkų Žodis”, profesinių sąjungų poziciją atstovavo “Lietuvos Žinios”.

✅Po 1926 m. gruodžio perversmo į valdžią atėjus tautininkams, profsąjungų veiklą imta visaip varžyti. Valdant tautininkams, darbininkų priespauda Lietuvoje įgavo didelį mastą.

✅1936 gegužės 15 d. Kaune krikščioniškos darbininkų sąjungos narys 25 m.amžiaus darbininkas Antanas Kranauskas, neiškentęs kasdienės darbdavio savivalės ir nepakenčiamų darbo sąlygų, nušovė lentpjūvės, kurioje dirbo, savininką žydą Ruviną Kamberį ir nusišovė pats. Jo laidotuvės peraugo į didžiausias tarpukario Lietuvoje masines manifestacijas dėl darbininkų teisių, bei visuotinį streiką Kaune 1936 m. gegužes 18-19d.

✅Tačiau nepaisant visuomenės pasipriešinimo darbuotojų teisių suvaržymui, 1936 m. profesinių sąjungų veikla buvo visiškai uždrausta, o jų funkcijos perduotos Darbo ir amatų rūmams. Veikė tik katalikiška Darbo federacija, kuriai ir perėjo profsąjungų Centro biuro turtas.

✅1940 m. laisvosios Lietuvos profesinės sąjungos trumpam atsikūrė, bet greit buvo perimtos komunistų ir suvalstybintos.

✅ Šiandien Lietuvoje veikia progresyvios profesinės sąjungos, kurios yra tarptautinės profesinių sąjungų šeimos dalis.

Jos aktyviai dalyvauja ginant darbuotojų teises bei teisėkūros procesuose. Pažymėtina, kad profesinių sąjungų veikla Lietuvoje reglamentuojama LR profesinių sąjungų įstatyme bei LR Darbo kodekse.