Balandžio 28-ąją minime Pasaulinę darbuotojų saugos ir sveikatos bei Tarptautinei žuvusiųjų darbe atminimo dieną. Tuo metu Lietuvoje darbuotojų sauga ir sveikata yra tarsi pilka zona, kuri nesulaukia deramo dėmesio įmonių veikloje: deja , vis dar žūsta žmonės, dar žiūrima pro pirštus į saugą darbe. Štai 2022 m. Šalies maisto pramonės įmonėse užfiksuota 7281 nesaugaus elgesio atvejis, 226 incidentai, 65 nelaimingi atsitikimai, 644 nesaugių sąlygų atvejai, 9 pirmosios pagalbos atvejai. Ir tai tik vienerių metų statistika! Žinoma, guodžia bent jau tai, kad nebuvo nei vieno mirtino nelaimingo atsitikimo, visgi bendra statistika neramina.

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos darbų saugos specialistas Mindaugas Makaras sako, vertėtų išskirti keletą esminių priežasčių, iššaukiančių drastiškus minėtus nelaimingų atsitikimų skaičius. Pateikiame jo komentarą.

Nors dauguma įmonių vis dar viešai deklaruoja, kad į darbų saugą žiūri atsakingai, tačiau realybė liudija ką kita – matome, kad dažnai labiau koncentruojamasi į pelną ir rezultatus nei į darbuotojų gerovę.

Ypatingai didelė problema yra gamybos vadovų spaudimas savo pavaldiniams dirbti net esant mechanizmų gedimams ar neturint reikiamų apsaugos priemonių, nors tai prasilenkia su taisyklėmis ir teisės aktais. Taigi, net jei aukščiausia įmonės valdžia ir deklaruoja besirūpinanti savo darbuotojų sauga, netgi to nuoširdžiai siekia, žemesnieji vadovai, siekdami rezultatų, kartais linkę rizikuoti darbuotojų sveikata. O juk kiekvienas nelaimingas atsitikimas darbe atneša didžiulius nuostolius ne tik pačiam darbuotojui ir jo šeimai, bet ir įmonei. O ką jau kalbėti apie mirtinus atsitikimus, kai žmogaus jau nebesugrąžinsi…

Kita problema – darbuotojo  baimė pasakyti „ne“.

Dažnai vis dar manoma, kad atsisakymas dirbti esant nesaugioms darbo sąlygoms bus traktuojamas kaip lojalumo įmonei stoka, ar prisidės prie menkesnio darbo užmokesčio, netgi prie rizikos prarasti darbą. Dažnai darbuotojai baiminasi pasakyti „ne“ ir pranešti apie darbų saugo pažeidimus, nes mano, kad taip užsitrauks vadovų nemalonę.

Tačiau galiu paminėti ne vieną nutikimą, kai, darbuotojams išdrįsus pranešti apie pažeidimus, įmonė ėmėsi spręsti juos sukėlusias priežastis, nes tik darbuotojai gali patys geriausiai žinoti apie situaciją jų darbo vietose. Darbuotojams tereikia žengti mažą žingsnelį patiems. O profesinė sąjunga patars, kaip elgtis, pabus užnugariu keliant klausimą darbdaviui.

Štai pamenu istoriją, kai vienoje maisto gamybos įmonėje darbuotoja pranešė darbdaviui apie priedą, naudojamą gamyboje, dėl savo stipraus kvapo sukeldavusį galvos skausmus. Pradžioje šios darbuotojos vadovui buvo sunku patikėti išsakyta problema, tačiau vos tik pats pabandęs padirbti su šia medžiaga suprato, kad jo pavaldinė išties buvo teisi, ir minėtas priedas buvo pakeistas kitu.

Darbuotojų ir darbdavių formalus požiūris į darbų saugą ir sveikatą.

Dar labai dažnai susiduriame su formaliu darbdavių požiūriu į savo darbuotojų saugumą ir sveikatą.  

Neretai pasitaiko, kai darbdavys darbuotojų saugos ir sveikatos tvarką kuria tik dėl formalaus „pliusiuko“, bet ne nuoširdaus rūpesčio savo darbuotojais.

Kita vertus, ir patys darbuotojai dažnokai nenoriai įsigilina į savo darbo vietos saugos reikalavimus, aplaidžiai žiūri į savo saugumą, net neperskaitę reikalavimų ir taisyklių tik formaliai pasirašo dokumentus.

Darbdavio (ir darbuotojų) žinių stoka ir nežinojimas.

Kartais darbdavys iš nežinojimo apie darbų saugą iš darbuotojų ima reikalauti dirbti nesaugiomis darbo sąlygomis. Pavyzdžiui, vienoje įmonėje darbuotojas buvo vos neatleistas iš darbo vien todėl, kad atsisakydavo kelti krovinius, viršijančius nustatytas normas. O kai ėmėme aiškintis situaciją, paaiškėjo, kad darbdavio reikalavimas buvo neteisėtas vien iš jo paties nežinojimo.

Beje, būna, kad darbuotojams pranešus apie pažeidimus ir atsisakant dirbti, darbdaviai galvoja, jog darbuotojai tiesiog tingi dirbti!

Patiems darbuotojams „koją pakiša“ edukacijos ir net elementaraus žmogiško suvokimo apie darbų saugą stoka. Štai pamenu, kaip viename susitikime su darbuotojais iškilo klausimas, ar darbuotojai įspėtų kolegą matydami, jog darbas kelia pavojų jo gyvybei bei sveikatai. Deja, ne vienas darbuotojas sakė, kad prie savo kolegos neprieitų, nesistengtų jo sustabdyti. Dar sunkiai suvokiama, kad vieni už kitus esame atsakingi, ir kad mano kolegos nesaugumas yra ir mano bei visos įmonės problema.

Per menkos sankcijos darbdaviams už padarytus darbuotojų saugos ir sveikatos tvarkos pažeidimus.

Pasaulyje yra ne vienas tyrimas, įrodantis, kaip tai „neapsimoka“ įmonei, jog nuostoliai dėl nelaimingo atsitikimo bendrovei gali tapti nepalyginamai didesni nei laikinai sustabdyti gamybą dėl nesaugaus, sugedusio įrenginio. O Jungtinėse Amerikos Valstijose, įmonei, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, kone grėstų bankrotas. Taip yra todėl, kad kitose šalyse yra didžiulės sankcijos darbdaviams, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe. Be to, darbuotojai net neprileidžiami prie darbo, jeigu yra nesaugu.

Tuo metu Lietuvoje sankcijos darbdaviams yra juokingos, o  Valstybinės darbo inspekcijos rolė šiuo atveju apsiriboja švelniu perspėjimu darbdaviams su rekomendacijomis. Tai yra viena iš esminių priežasčių, kodėl vis dar aplaidžiai žiūrima į saugą darbe.

Darbo medicinos gydytojų trūkumas.

Tai specialistai, kurie didesnėse įmonėse turėtų atlikti darbuotojų sveikatos būklės stebėjimą, su darbu susijusių sveikatos pakenkimų ir profesinių ligų priežasčių nustatymą, šių pakenkimų ir ligų pasireiškimo formų tyrimą, diagnostikos, gydymo, reabilitacijos, slaugos ir profesinių sveikatos pakenkimų profilaktikos priemonių taikymą. Tai kaip bendrovių šeimos gydytojai. Tuo metu, tokių gydytojų Lietuvoje, mano žiniomis, yra vos šeši.

Trūksta darbų saugos atstovų kiekvienoje pamainoje.

Šie žmonės turėtų būti tarpine grandimi tarp darbuotojų ir darbdavio, kai spendžiami darbų saugos klausimai. Visgi, tokių atstovų įmonėse yra labai nedaug, nes ne kiekvienas nori prisiimti papildomą atsakomybę ir įtampą, šalia savo tiesioginio darbo, nuolat pranešinėti darbdaviui apie pažeidimus. Tai vėlgi priklauso nuo darbų saugos ir sveikatos kultūros įmonėje.

Ką reikėtų daryti?

• Reikėtų keisti požiūrį ir nustoti žvelgti į darbuotojų saugą kaip į formalumą – būtina šviesti ir darbdavius, ir pačius darbuotojus. Darbuotojai turi gerai susipažinti su darbų saugos taisyklėmis, ir jiems neturi būti leidžiama dirbti, kol nebus patikrintos jų darbų saugos žinios.
• Verta atsiminti, kad darbų sauga neapsiriboja tik darbuotojo darbo vieta, bet ji apima ir kelionę į darbą ir iš darbo, t. y., visą laiką, kuris skiriamas darbuotojo funkcijoms atlikti. 
• Būtinas stipresnis Valstybinės darbo inspekcijos kontrolės mechanizmas užtikrinant darbuotojų saugą ir sveikatą.
• Įmonėse turi būti steigiami darbų saugos komitetai, kurie sprendžia konkrečios įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus, kuriuose būtų ir profesinių sąjungų atstovai.  Tiesa, ne visi šiuo metu veikiantys komitetai tinkamai atlieka funkcijas – vėlgi koją pakiša formalus požiūris.
• Kol bus toleruojami nukrypimai nuo darbo, pavyzdžiui, viršvalandžiai, kai darbuotojai neturi net elementarios galimybės pailsėti, tol visuomet bus didesnė rizika darbuotojų saugumui. Todėl reikėtų svarstyti, kaip apsaugoti darbuotojus nuo pervargimo, trumpinti darbo valandas, viršijančias saugumo normas.
• Įmonių profesinių sąjungų nariams patarčiau nepamiršti, jog jie turi stiprų užnugarį  – savo organizacija, kuri suteiks kvalifikuotą pagalbą, pakonsultuos ar palydės, kol bus išspręstas konkretus darbų saugos klausimas. Tad nebijokite sąkyti “ne” nesaugioms darbo vietoms!

LMP darbuotojų saugos ir sveikatos specialistas Mindaugas Makaras: nebijokime sakyti „ne“ nesaugioms darbo vietoms

Balandžio 28-ąją minime Pasaulinę darbuotojų saugos ir sveikatos bei Tarptautinei žuvusiųjų darbe atminimo dieną. Tuo metu Lietuvoje darbuotojų sauga ir sveikata yra tarsi pilka zona, kuri nesulaukia deramo dėmesio įmonių veikloje: deja , vis dar žūsta žmonės, dar žiūrima pro pirštus į saugą darbe. Štai 2022 m. Šalies maisto pramonės įmonėse užfiksuota 7281 nesaugaus elgesio atvejis, 226 incidentai, 65 nelaimingi atsitikimai, 644 nesaugių sąlygų atvejai, 9 pirmosios pagalbos atvejai. Ir tai tik vienerių metų statistika! Žinoma, guodžia bent jau tai, kad nebuvo nei vieno mirtino nelaimingo atsitikimo, visgi bendra statistika neramina.

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos darbų saugos specialistas Mindaugas Makaras sako, vertėtų išskirti keletą esminių priežasčių, iššaukiančių drastiškus minėtus nelaimingų atsitikimų skaičius. Pateikiame jo komentarą.

Nors dauguma įmonių vis dar viešai deklaruoja, kad į darbų saugą žiūri atsakingai, tačiau realybė liudija ką kita – matome, kad dažnai labiau koncentruojamasi į pelną ir rezultatus nei į darbuotojų gerovę.

Ypatingai didelė problema yra gamybos vadovų spaudimas savo pavaldiniams dirbti net esant mechanizmų gedimams ar neturint reikiamų apsaugos priemonių, nors tai prasilenkia su taisyklėmis ir teisės aktais. Taigi, net jei aukščiausia įmonės valdžia ir deklaruoja besirūpinanti savo darbuotojų sauga, netgi to nuoširdžiai siekia, žemesnieji vadovai, siekdami rezultatų, kartais linkę rizikuoti darbuotojų sveikata. O juk kiekvienas nelaimingas atsitikimas darbe atneša didžiulius nuostolius ne tik pačiam darbuotojui ir jo šeimai, bet ir įmonei. O ką jau kalbėti apie mirtinus atsitikimus, kai žmogaus jau nebesugrąžinsi…

Kita problema – darbuotojo  baimė pasakyti „ne“.

Dažnai vis dar manoma, kad atsisakymas dirbti esant nesaugioms darbo sąlygoms bus traktuojamas kaip lojalumo įmonei stoka, ar prisidės prie menkesnio darbo užmokesčio, netgi prie rizikos prarasti darbą. Dažnai darbuotojai baiminasi pasakyti „ne“ ir pranešti apie darbų saugo pažeidimus, nes mano, kad taip užsitrauks vadovų nemalonę.

Tačiau galiu paminėti ne vieną nutikimą, kai, darbuotojams išdrįsus pranešti apie pažeidimus, įmonė ėmėsi spręsti juos sukėlusias priežastis, nes tik darbuotojai gali patys geriausiai žinoti apie situaciją jų darbo vietose. Darbuotojams tereikia žengti mažą žingsnelį patiems. O profesinė sąjunga patars, kaip elgtis, pabus užnugariu keliant klausimą darbdaviui.

Štai pamenu istoriją, kai vienoje maisto gamybos įmonėje darbuotoja pranešė darbdaviui apie priedą, naudojamą gamyboje, dėl savo stipraus kvapo sukeldavusį galvos skausmus. Pradžioje šios darbuotojos vadovui buvo sunku patikėti išsakyta problema, tačiau vos tik pats pabandęs padirbti su šia medžiaga suprato, kad jo pavaldinė išties buvo teisi, ir minėtas priedas buvo pakeistas kitu.

Darbuotojų ir darbdavių formalus požiūris į darbų saugą ir sveikatą.

Dar labai dažnai susiduriame su formaliu darbdavių požiūriu į savo darbuotojų saugumą ir sveikatą.  

Neretai pasitaiko, kai darbdavys darbuotojų saugos ir sveikatos tvarką kuria tik dėl formalaus „pliusiuko“, bet ne nuoširdaus rūpesčio savo darbuotojais.

Kita vertus, ir patys darbuotojai dažnokai nenoriai įsigilina į savo darbo vietos saugos reikalavimus, aplaidžiai žiūri į savo saugumą, net neperskaitę reikalavimų ir taisyklių tik formaliai pasirašo dokumentus.

Darbdavio (ir darbuotojų) žinių stoka ir nežinojimas.

Kartais darbdavys iš nežinojimo apie darbų saugą iš darbuotojų ima reikalauti dirbti nesaugiomis darbo sąlygomis. Pavyzdžiui, vienoje įmonėje darbuotojas buvo vos neatleistas iš darbo vien todėl, kad atsisakydavo kelti krovinius, viršijančius nustatytas normas. O kai ėmėme aiškintis situaciją, paaiškėjo, kad darbdavio reikalavimas buvo neteisėtas vien iš jo paties nežinojimo.

Beje, būna, kad darbuotojams pranešus apie pažeidimus ir atsisakant dirbti, darbdaviai galvoja, jog darbuotojai tiesiog tingi dirbti!

Patiems darbuotojams „koją pakiša“ edukacijos ir net elementaraus žmogiško suvokimo apie darbų saugą stoka. Štai pamenu, kaip viename susitikime su darbuotojais iškilo klausimas, ar darbuotojai įspėtų kolegą matydami, jog darbas kelia pavojų jo gyvybei bei sveikatai. Deja, ne vienas darbuotojas sakė, kad prie savo kolegos neprieitų, nesistengtų jo sustabdyti. Dar sunkiai suvokiama, kad vieni už kitus esame atsakingi, ir kad mano kolegos nesaugumas yra ir mano bei visos įmonės problema.

Per menkos sankcijos darbdaviams už padarytus darbuotojų saugos ir sveikatos tvarkos pažeidimus.

Pasaulyje yra ne vienas tyrimas, įrodantis, kaip tai „neapsimoka“ įmonei, jog nuostoliai dėl nelaimingo atsitikimo bendrovei gali tapti nepalyginamai didesni nei laikinai sustabdyti gamybą dėl nesaugaus, sugedusio įrenginio. O Jungtinėse Amerikos Valstijose, įmonei, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, kone grėstų bankrotas. Taip yra todėl, kad kitose šalyse yra didžiulės sankcijos darbdaviams, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe. Be to, darbuotojai net neprileidžiami prie darbo, jeigu yra nesaugu.

Tuo metu Lietuvoje sankcijos darbdaviams yra juokingos, o  Valstybinės darbo inspekcijos rolė šiuo atveju apsiriboja švelniu perspėjimu darbdaviams su rekomendacijomis. Tai yra viena iš esminių priežasčių, kodėl vis dar aplaidžiai žiūrima į saugą darbe.

Darbo medicinos gydytojų trūkumas.

Tai specialistai, kurie didesnėse įmonėse turėtų atlikti darbuotojų sveikatos būklės stebėjimą, su darbu susijusių sveikatos pakenkimų ir profesinių ligų priežasčių nustatymą, šių pakenkimų ir ligų pasireiškimo formų tyrimą, diagnostikos, gydymo, reabilitacijos, slaugos ir profesinių sveikatos pakenkimų profilaktikos priemonių taikymą. Tai kaip bendrovių šeimos gydytojai. Tuo metu, tokių gydytojų Lietuvoje, mano žiniomis, yra vos šeši.

Trūksta darbų saugos atstovų kiekvienoje pamainoje.

Šie žmonės turėtų būti tarpine grandimi tarp darbuotojų ir darbdavio, kai spendžiami darbų saugos klausimai. Visgi, tokių atstovų įmonėse yra labai nedaug, nes ne kiekvienas nori prisiimti papildomą atsakomybę ir įtampą, šalia savo tiesioginio darbo, nuolat pranešinėti darbdaviui apie pažeidimus. Tai vėlgi priklauso nuo darbų saugos ir sveikatos kultūros įmonėje.

Ką reikėtų daryti?

• Reikėtų keisti požiūrį ir nustoti žvelgti į darbuotojų saugą kaip į formalumą – būtina šviesti ir darbdavius, ir pačius darbuotojus. Darbuotojai turi gerai susipažinti su darbų saugos taisyklėmis, ir jiems neturi būti leidžiama dirbti, kol nebus patikrintos jų darbų saugos žinios.
• Verta atsiminti, kad darbų sauga neapsiriboja tik darbuotojo darbo vieta, bet ji apima ir kelionę į darbą ir iš darbo, t. y., visą laiką, kuris skiriamas darbuotojo funkcijoms atlikti. 
• Būtinas stipresnis Valstybinės darbo inspekcijos kontrolės mechanizmas užtikrinant darbuotojų saugą ir sveikatą.
• Įmonėse turi būti steigiami darbų saugos komitetai, kurie sprendžia konkrečios įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus, kuriuose būtų ir profesinių sąjungų atstovai.  Tiesa, ne visi šiuo metu veikiantys komitetai tinkamai atlieka funkcijas – vėlgi koją pakiša formalus požiūris.
• Kol bus toleruojami nukrypimai nuo darbo, pavyzdžiui, viršvalandžiai, kai darbuotojai neturi net elementarios galimybės pailsėti, tol visuomet bus didesnė rizika darbuotojų saugumui. Todėl reikėtų svarstyti, kaip apsaugoti darbuotojus nuo pervargimo, trumpinti darbo valandas, viršijančias saugumo normas.
• Įmonių profesinių sąjungų nariams patarčiau nepamiršti, jog jie turi stiprų užnugarį  – savo organizacija, kuri suteiks kvalifikuotą pagalbą, pakonsultuos ar palydės, kol bus išspręstas konkretus darbų saugos klausimas. Tad nebijokite sąkyti “ne” nesaugioms darbo vietoms!