Valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis yra daugumoje Europos Sąjungos šalių. Tačiau lygiai taip pat, daugumoje ES šalių jis yra toks žemas, kad daugelis darbuotojų susiduria su rimtomis pragyvenimo problemos. EFFAT (Europos maisto, žemės ūkio ir turizmo profesinių sąjungų federacija) ir ETUC (Europos profesinių sąjungų konfederacija), kartu su joms priklausančiomis profesinėmis sąjungomis – narėmis, vienija pajėgas siekdamos, kad minimalus darbo užmokestis leistų darbuotojams užtikrinti orų gyvenimą sau ir savo šeimai.

Darbo rinka atlieka itin svarbų vaidmenį didinant darbo užmokestį. Tačiau minimalių darbo užmokesčių nustatymo procedūrose ir tai nustatančiose įstaigose yra labai daug skirtumų. Esami minimalūs darbo užmokesčio modeliai visoje Europoje gali būti iš esmės suskirstyti į dvi kategorijas. Viena vertus, yra universalios minimalaus darbo užmokesčio nustatymo sistemos, pagal kurias bendras darbo užmokesčio lygis paprastai nustatomas nacionaliniu lygiu, o daugeliu atvejų – įstatymu. Kita vertus, yra sektorinė minimalaus darbo užmokesčio nustatymo sistema, pagal kurią nustatomas minimalus darbo užmokestis konkrečioms šakoms ir (arba) profesijoms, paprastai remiantis kolektyvine sutartimi. Kai kurios valstybės narės sujungia šių sistemų elementus.

ES 22 iš 28 valstybių narių turi universalią sistemą, su įstatymais nustatyta minimalus darbo užmokesčio norma šalyje. Šešiose valstybėse narėse veikia sektorinė minimalaus darbo užmokesčio sistema, įskaitant šiaurės šalis: Daniją, Suomiją ir Švediją, taip pat Kiprą, Italiją ir Austriją. Šioje antroje šalių grupėje, išskyrus specialų Kipro atvejį, kai yra tam tikrų profesinių grupių įstatymais nustatytas minimalus darbo užmokestis – minimalus darbo užmokestis nustatomas tik kolektyvinėse sutartyse.

Minimalus atlyginimas visoje Europoje ne tik skiriasi atsižvelgiant į jų institucinę sistemą, bet ir atsižvelgiant į jų absoliučius ir santykinius lygius. Dėl labai skirtingų ekonominių ir socialinių sąlygų, sunku palyginti absoliučius minimalaus darbo užmokesčio dydžius.

Todėl geriausiai situaciją nupasakojantis rodiklis yra santykinis lygis, pagal kurį minimalus darbo užmokestis nustatomas atsižvelgiant į bendrą darbo užmokesčio struktūrą, kaip nacionalinio vidurkio ar vidutinio darbo užmokesčio procentinę dalį.

ETUC parengė pranešimą, kuris akivaizdžiai parodo, kad daugelyje Europos Sąjungos šalių, minimalus darbo užmokestis yra gerokai mažesnis nei oficiali mažo darbo užmokesčio riba, būtent dėl to daugelis ES sąjungos šalių gyventojų susiduria su pragyvenimo sunkumais.

Situacija ypač neramina žemės ūkio, viešbučių ir restoranų sektoriuose. Minimalus atlyginimas neužtikrina oraus pragyvenimo ir tai jau ne kartą bandė pasakyti įvairūs darbuotojų judėjimai.

EFFAT generalinis sekretorius Harald Wiedenhofer teigia: „Minimalus darbo užmokestis kuria neturtingus darbuotojus ir neturtingus pensininkus. Mums reikalingi oriai gyventi leidžiantys atlyginimai, o ne minimalūs atlyginimai. Tai ne tik padidintų vartojimą ir paskatintų ekonomikos augimą, bet ir sumažintų dirbančiųjų skurdą. Dabartinė darbuotojų komandiravimo direktyvos peržiūra, kurioje numatytas tas pats atlyginimas komandiruotiems darbuotojams, gali būti žingsnis į priekį, nes šie darbuotojai dažnai gauna tik minimalų darbo užmokestį. Minimalus ir pragyvenimo lygis pirmiausia turėtų būti nustatytas pagal kolektyvines derybas. Todėl socialinio dialogo ir kolektyvinių derybų stiprinimas yra vienas iš svarbiausių dabartinių iššūkių, taip pat atsižvelgiant į minimalų atlyginimą. Tačiau, kadangi vis daugiau ir daugiau darbdavių pasitraukia iš derybų stalo Europoje, mums taip pat reikia skubiai didesnio įstatyme nustatyto minimalaus darbo užmokesčio „.

ETUC ir EFFAT pasiruošusios reikalauti padidinti minimalų darbo užmokestį, kaip dalį veiksmų plano, skirto įgyvendinti Europos socialinių teisių ramstį.

Norite susipažinti su ETUC pranešimu ir  OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) duomenimis paremtais statistiniais rodikliais? Tuomet daugiau skaitykite ČIA.

ETUC pranešimas parengtas remiantis OECD duomenimis, informacija pateikiama apie santykinį minimalaus darbo užmokesčio dydį 19 iš 22 ES šalių, turinčių įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį.

Deja, OECD duomenų bazėje nėra jokios informacijos apie Bulgariją, Kroatiją ir Maltą.

Parengta remiantis ETUC ir EFFAT inf.