2012 m. rugsėjo 12 d.
Nuo nepriklausomybės atgavimo leidę nomenklatūros atstovams primesti jiems naudingą laisvosios rinkos sampratą, ir šiandien leidžiame stambiajam kapitalui, kurio didelė dalis susijusi su Rusija, tarpti išnaudojant Lietuvos visuomenę. Nesinori šiame kontekste minėti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), kurio dalis buvusių darbuotojų yra mano draugai, tačiau būčiau neobjektyvus, jei nepaminėčiau, kad šio instituto skleidžiama ideologija labai glaudžiai susijusi su jo rėmėjais.

Jokiu būdu nekaltinu LLRI, greičiau kaltinu tuos rėmėjus, kurie, kaip ir didelė dalis Lietuvos verslininkų, remia tik tą ekonominę ideologiją, kuri jiems naudinga. Todėl LLRI atstovai, norėdami gauti paramą ir išlikti, mano nuomone, tiesiog priversti skleisti tam tikrą ideologiją. Priešingu atveju kapitalas, užsakantis muziką, rastų kitų atlikėjų. Įvardydamas kelis LLRI rėmėjus ir jiems naudingas nuostatas, jokiu būdu nesiekiu ko nors įžeisti, nes priešų ir taip užtenka, tiesiog noriu pademonstruoti, kokias jėgas vienija dabartinė laisvosios rinkos samprata.


LLRI niekada nesijaudino dėl prichvatizacijos, atvirkščiai – visą laiką nuosekliai pritaria tolesniam privatizavimo procesui, todėl tikriausiai neverta stebėtis, kad vienas iš dviejų deimantinių narių yra kelias Lietuvos įmones privatizavęs koncernas „Achemos grupė“.

Analizuojant sąrašą, į akis negali nekristi kitos verslo galiūnės, kuri savo kapitalą padidino privatizuodama cukraus fabrikus ir Vakarų skirstomuosius tinklus, kuklumas. „Vilniaus prekyba“, kaip ir kita su šia grupe siejama bendrovė – „Maxima LT“, kukliai pasislėpė tarp sidabrinių narių, o šiai įmonių grupei priklausanti „Eurovaistinė“ puikuojasi tarp auksinių narių. Gal neverta stebėtis, kad su tokiais nariais LLRI noras pakovoti dėl konkurencinės aplinkos, mažinančios stambiųjų prekybos įmonių dominavimą, lygus nuliui.

Žvelgiant toliau ir bandant suvokti, kodėl LLRI taip įnirtingai priešinasi nekilnojamojo turto mokesčiui, verta paminėti, kad tarp sidabrinių narių yra tik dvi bendrovės, prie kurių įrašyta nekilnojamasis turtas: „Baltisches Haus“ ir „City Service“, o tarp gintarinių narių puikuojasi dar trys gerai žinomos bendrovės: „Eika“, „YIT Kausta“ ir „Vilsota“. Beje, tokie galiūnai kaip koncernas „MG Baltic“, LLRI auksinis narys, taip pat užsiima gyvenamųjų namų statyba.

Galima ir toliau vardyti LLRI narius, tokius kaip sidabrinio nario statusą turintis labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ ar tokį pat statusą turinti „Ūkio banko investicinė grupė“, tačiau esmė nesikeis – šiame sąraše atstovaujama beveik visam Lietuvos stambiojo kapitalo elitui, netgi tiems, kurie įvardijami kaip oligarchai ar kaip Rusijos energetikų interesų atstovai. Tai ir vėl rodo, kad šios verslo grupės puikiausiai supranta, jog šiuo metu vyraujanti laisvosios rinkos samprata, išlaisvinanti kapitalą ir nukreipianti pajamas jiems naudinga kryptimi, yra jų galios pagrindas. O įgyvendinant mūsų redakcijos siūlomą ekonominę doktriną, dalis pinigų, atitenkančių stambiajam kapitalui, ir dar didesnė dalis pinigų, iškeliaujančių į Rusiją, būtų paskirstyta daug platesniems Lietuvos visuomenės sluoksniams. Taip būtų sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų, sumažėtų emigracija ir socialinė atskirtis, į Lietuvos piliečių šeimas grįžtų pasitikėjimas mūsų valstybe. 

Iš karto po rinkimų būtina, kad šiuo metu pasyviai į mokesčių aplinkos keitimą reaguojanti prezidentė ir naujoji dauguma patvirtintų mokesčių reformos matmenis, kad būtų pakeistas mokestinis balansas, panaikintos mokesčių lengvatos kapitalui ir mažinamas darbo jėgos apmokestinimas. Mokesčių naštos koregavimas turi būti susijęs su išsivysčiusiose Vakarų valstybėse galiojančia mokesčių praktika, taip turi būti siekiama įgyvendinti nacionalinius Lietuvos tikslus. Atlikus mokesčių korekcijas, darbo pajamų iki 1 tūkst. litų apmokestinimas turi gerokai sumažėti. Papildomos didelės mokesčių lengvatos turi būti taikomos šeimoms, auginančioms vaikus, o neapmokestinamų arba labai menkai apmokestinamų pajamų, kurias generuoja kapitalas, turi nebelikti.


Šį procesą turėtų palengvinti tai, kad, artimiausiais metais kryptingai einant energetinio nepriklausomumo keliu, tiek Lietuvos BVP, tiek vidutinis darbo užmokestis turėtų augti. Deja, tikėtina, kad šių pajamų, siekiant svariai sumažinti darbo žmonių mokamus mokesčius, neužtektų, todėl vertėtų svarstyti nekilnojamojo turto bei automobilių apmokestinimą, kuris ir vėl turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į šeimos bei valdomo turto vertės dydį. Nekilnojamojo turto atveju turėtų būti taikomas neapmokestinamasis minimumas kiekvienam šeimos nariui, o pats mokestis pirmaisiais metais turėtų būti minimalus, kad visuomenė per kelerius metus prie jo prisitaikytų.

Automobilių apmokestinimas turėtų būti susijęs su verte ir prasidėti nuo 1 proc. bei siekti 3 ar daugiau procentų jo vertės. Dar kartą norisi pabrėžti, kad visi šie mokesčiai būtini tik tam, kad kartu su pajamomis, gaunamomis iš ekonomikos augimo, būtų galima sumažinti gyventojų pajamų mokestį ir „Sodros“ mokestį dirbantiems bei vaikus auginantiems žmonėms. Šių mokesčių įvedimas siekiant kitų tikslų būtų nepateisinamas ir dar labiau nuskurdintų visuomenę. Tokios mokesčių reformos ekonominis tikslas būtų perskirstyti mokestinę naudą, šiuo metu gaunamą nedidelės stambiojo kapitalo atstovų grupės Lietuvoje ir Rusijoje, dirbantiems bei vaikus auginantiems Lietuvos žmonėms ir taip gerokai padidinti visuomenės perkamąją galią, pagyvinti vartojimą bei sukurti prielaidas atsirasti naujoms darbo vietoms. Netiesioginis tokios reformos tikslas būtų dar svarbesnis – sugrąžinti į Lietuvą socialinį teisingumą, sukurti realias prielaidas, kad atsigautų darbo rinka, ir realiais darbais, o ne žodžiais apginti Lietuvos piliečių bei valstybės interesus.

Nors šiuo metu galiojanti ekonominė sistema privertė emigruoti beveik 0,5 mln. Lietuvos žmonių, užkrovė ant mūsų pečių 40 mlrd. litų skolą ir sunaikino šviesios, kuriančios bei klestinčios Lietuvos viziją, šiandien mes dar galime viską pakeisti, tik turime liautis tikėti pasakomis ir pasistengti į valdžią išsirinkti žmones, atstovaujančius ne stambiojo kapitalo, ypač ne V. Putino, interesams.

Eduardas Eigirdas

ištrauka iš straipsnio „Ekonominė sistema – Lietuvos ir jos piliečių klestėjimui“

Žurnalas „Valstybė“ 2012 m. balandis Nr. 4 (60)