Analizuojant sąrašą, į akis negali nekristi kitos verslo galiūnės, kuri savo kapitalą padidino privatizuodama cukraus fabrikus ir Vakarų skirstomuosius tinklus, kuklumas. „Vilniaus prekyba“, kaip ir kita su šia grupe siejama bendrovė – „Maxima LT“, kukliai pasislėpė tarp sidabrinių narių, o šiai įmonių grupei priklausanti „Eurovaistinė“ puikuojasi tarp auksinių narių. Gal neverta stebėtis, kad su tokiais nariais LLRI noras pakovoti dėl konkurencinės aplinkos, mažinančios stambiųjų prekybos įmonių dominavimą, lygus nuliui.

Žvelgiant toliau ir bandant suvokti, kodėl LLRI taip įnirtingai priešinasi nekilnojamojo turto mokesčiui, verta paminėti, kad tarp sidabrinių narių yra tik dvi bendrovės, prie kurių įrašyta nekilnojamasis turtas: „Baltisches Haus“ ir „City Service“, o tarp gintarinių narių puikuojasi dar trys gerai žinomos bendrovės: „Eika“, „YIT Kausta“ ir „Vilsota“. Beje, tokie galiūnai kaip koncernas „MG Baltic“, LLRI auksinis narys, taip pat užsiima gyvenamųjų namų statyba.

Galima ir toliau vardyti LLRI narius, tokius kaip sidabrinio nario statusą turintis labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ ar tokį pat statusą turinti „Ūkio banko investicinė grupė“, tačiau esmė nesikeis – šiame sąraše atstovaujama beveik visam Lietuvos stambiojo kapitalo elitui, netgi tiems, kurie įvardijami kaip oligarchai ar kaip Rusijos energetikų interesų atstovai. Tai ir vėl rodo, kad šios verslo grupės puikiausiai supranta, jog šiuo metu vyraujanti laisvosios rinkos samprata, išlaisvinanti kapitalą ir nukreipianti pajamas jiems naudinga kryptimi, yra jų galios pagrindas. O įgyvendinant mūsų redakcijos siūlomą ekonominę doktriną, dalis pinigų, atitenkančių stambiajam kapitalui, ir dar didesnė dalis pinigų, iškeliaujančių į Rusiją, būtų paskirstyta daug platesniems Lietuvos visuomenės sluoksniams. Taip būtų sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų, sumažėtų emigracija ir socialinė atskirtis, į Lietuvos piliečių šeimas grįžtų pasitikėjimas mūsų valstybe.