2012 m. birželio 14 d.
„Tauta, manyčiau, laukė iš Prezidentės receptų, kaip atsikratyti dviejų giltinių, dabar negailestingai šienaujančių Lietuvą – nedarbo ir emigracijos, – komentuodamas metinį D.Grybauskaitės pranešimą  teigia  buvęs profesinių sąjungų lyderis, Lietuvos socialdemokratų sąjungos vicepirmininkas  Dainius Paukštė. – … Per daug įtartinai atrodo tarsi unisonu dirbanti vyriausybė ir Prezidentė…Abi valstybės struktūros teikė metines ataskaitas ir abi, lyg susitarusios, nutylėjo šias bėdas…“

D. Paukštė (nuotr.) kritikuoja valdžios užmojus liberalizuoti Darbo kodeksą ir valdžios aiškinimus, esą liberalizavimas sudarysiąs galimybių sukurti papildomų darbo vietų. „Esu įsitikinęs, kad jos būtų kuriamos ne mūsų žmonėms, o trečiųjų šalių piliečiams, bet ir tai tik laikinai, jiems ieškant kelių į kitas ES šalis. Tokia Darbo kodekso „reforma“ tik dar labiau įsuktų emigracijos smagratį“, – įsitikinęs socialdemokratas, buvęs ilgametis Migracijos departamento darbuotojas.

Pasekmės rodo, – toliau rašo D.Paukštė, – kad mūsų šalis du dešimtmečius, vedama savanaudžių ir talento neturinčių politikų, visą šį laiką švaistė didžiausią Lietuvos turtą – kvalifikuotą darbo jėgą. Vykdoma politika (arba jos nebuvimas) atvedė prie logiškų pasekmių: ne tik netenkam darbo jėgos, bet ir kaip valstybė kasmet beviltiškai senėjam, prarasdami jos ateitį.

Nors ES vadovai Lietuvą įvardija kaip pavyzdį, kad griežtas taupymas gali sugrąžinti ekonomikos augimą, tačiau realybė byloja ką kitą – žmonės bėga iš Lietuvos, norėdami susigrąžinti prarastą perkamąja galią, kurios nesugrąžina net ir sparčiausi ekonomikos augimo tempai visoje ES.

Vyriausybė džiūgauja, jog 2011 m. į Lietuvą sugrįžo beveik 10 000 gyventojų daugiau nei 2010 m. O aš manau, kad šio sugrįžimo priežastis yra kita: išvykstama buvo visai nepasiruošus – tautiečiai paskubom bėgo iš gimtinės, nepasirūpinę svetur nei darbu, nei gyvenamąja vieta, o pamatę, kad ir ten padėtis ne kokia, darbų stinga, dantis sukandę grįžo. Tai iš tiesų priminė, kaip sako emigrantai, evakuacijos procesą ir čia, manau, džiaugtis tikrai nėra kuo.

Kodėl Prezidentei nekelia nerimo balandžio mėnesį „Eurostat“ paskelbti tyrimai, nurodantys, kad tautiečio darbas Lietuvoje yra vertinamas keturis su viršum kart mažiau nei ES vidurkis? Pagal valandinės darbo jėgos sąnaudas Lietuvoje (5,5 euro), žymiai atsiliekame nuo ES vidurkio (23,1 euro). Nenorom užduodi klausimą: ar kainos už prekes ir paslaugas Lietuvoje irgi tiek pat kartų mažesnės nei ES?

Tai aiškiai rodo, kad Marijos žemė yra netinkama gyvenimui vieta. Šio skirtumo mažinimas turėtų tapti visų politinių jėgų pagrindine emigraciją stabdančia priemone. Tuo tarpu Lietuvoje gaunamu pelnu darbdaviai tikrai negali skųstis: jis net ir juodžiausiais krizės metais, kai valstybė drastiškai ribojo savo išlaidas, o darbo rinkoje vyko totalinis dirbančių žmonių atlyginimų mažinimas, jų pelnas liko nepadorus ir savo dydžiu, ir santykiu su mokamais atlyginimais. Tas pats yra ir dabar.

… Valdžia turi atsigręžti į žmones. Tai, kas vyksta pastaruosius du su viršum dešimtmečius emigracijos srityje, didžiausią kaltę turėtų prisiimti politikai, visą šį laikotarpį pataikavę vienai darbo rinkos dalyvių pusei. Norime to ar ne, bet politinė valia ir emigracija turi tiesioginį ryšį. Ir kiekvienos šalies emigracijos rodikliai, tarsi paminklas, įprasmina ir atspindi konkrečių politinių jėgų sugebėjimą ar nesugebėjimą valdyti šalį, – įsitikinęs Lietuvos socialdemokratų sąjungos lyderis Dainius Paukštė.

PN primena, kad D.Paukštė iki 1998 metų yra buvęs Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo Vietinio ūkio ir paslaugų darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkas, 2001- 2011 m. – Vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas.

Šaltiniai: LSDS informacija; Vikipedija.

JS