2012 m. gegužės 29 d.
Vyriausybės siūlymai liberalizuoti darbo santykius buvo vienintelis atsakas į Tarptautinę darbo dieną išsakytus profsąjungų reikalavimus valdžiai. Matyt, toks skubotumas sąlygotas negeros artėjančių rinkimų rezultatų nuojautos.

Pasitelktas argumentas, jog šiuo keliu eina visa Europa, pateikta kategoriška garantija, jog siūlymai neigiamų pasekmių neturės ir iš karto pasiūlyta už sutikimą pabloginti darbuotojų darbo teisių apsaugą sumokėti nežymiu minimalios mėnesio algos padidinimu. Neabejoju, kad profsąjungos bus principingos ir nepirks to, kas jiems ir taip seniai turėjo teisėtai priklausyti bei atsakingai išnagrinės siūlymus.

Apie darbo teisės modernizavimą ES buvo prabilta 2006 metais Europos Komisijos žaliojoje knygoje, kurioje teigiama, kad darbo santykių teisinis reguliavimas neturi trukdyti įmonėms ir darbuotojams prisitaikyti prie sparčiai kintančių sąlygų ir padėti įgyvendinti užimtumo didinimo siekius. Tačiau darbo santykių lankstumas turi būti derinamas su darbuotojų saugumu darbo rinkoje, kurį užtikrina aktyvi darbo rinkos politika, mokymosi visą gyvenimą galimybės bei moderni socialinės apsaugos sistema.

Jei mes palengviname darbuotojų atleidimą, turime padidinti jo saugumą darbo rinkoje ieškant naujo darbo. Silpnesnis darbo sąlygų teisinis reglamentavimas turi būti kompensuotas pakankamai išplėtotais kolektyviniais darbo santykiais. Tai yra bendri principai, kuriais vadovaujasi dauguma ES šalių, modernizuodamos darbo teisę. Tačiau bendro ES modelio nėra – kas tinka Danijai ar Nyderlandams, nebūtinai tinka Lietuvai. 

Labai gaila, kad Lietuvoje bandoma keisti Darbo kodeksą, matant tik verslo interesus ir nesirūpinant pasekmėmis darbuotojui. Nors projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad lankstumą reikia derinti su saugumu, nepateikta nei vieno siūlymo kaip tai padaryti. Nereikia pamiršti, jog įstatymai pirmiausia turi ginti silpnąją darbo santykių pusę – darbuotoją.

Reikėtų įvertinti ir nepakankamą mūsų verslo socialinės atsakomybės lygį bei menkai išplėtotą kolektyvinių darbo santykių sistemą. Lietuvoje profsąjungoms priklauso tik 10-14 proc. darbuotojų, tuo tarpu Danijoje – 69 proc. Juk jau dabar Darbo kodeksas įgalina dėl daugelio dalykų susitarti įmonės ar šakos kolektyvinėje darbo sutartyje. Jei įmonėje nėra profsąjungos, galima steigti darbo tarybą. Tačiau šis darbo santykių lankstumo didinimo rezervas dar naudojamas menkai. Taipogi nereikėtų aklai remtis kitų šalių darbo santykių modernizavimo patirtimi, nematant kas yra daroma darbo rinkos saugumui didinti. 

Dažnai sektinu lankstumo ir saugumo darbo rinkoje pavyzdžiu pateikiamos Danija ir Nyderlandai. Tačiau pažiūrėkime, kiek lėšų jos skiria aktyviai darbo rinkos politikai bei bedarbių socialinei apsaugai, net turėdamos palyginti žemą nedarbą.

Šaltinis: „Eurostat“

2009 m. Lietuvoje bedarbių padaugėjo beveik 2,4 karto, o išlaidos aktyviai darbo rinkos politikai išaugo tik 1,2 karto. O mūsų kaimynai estai į darbo rinkos saugumą investavo net 3,7 karto daugiau lėšų, lyginant su ikikriziniu laikotarpiu bei padidino nedarbo išmokas.

Tuo tarpu mes jas sumažinome, susilpnindami bedarbių socialinę apsaugą ir paskatas ieškotis darbo gimtinėje.

Negalime pasigirti ir mokymosi visa gyvenimą galimybėmis. „Eurostato“ duomenimis į šį procesą Lietuvoje 2010m. buvo įtraukta tik 4 proc. gyventojų (ES vidurkis – 9,1 proc.). Tuo tarpu Danijoje kas trečias gyventojas dalyvauja įvairiose mokymo programose.

Nerimą kelia ir vyresnio amžiaus žmonių padėtis darbo rinkoje, kurią gali dar labiau komplikuoti pensinio amžiaus vėlinimas. Europos Parlamente mes ne kartą pažymėjome, jog priimant tokius sprendimus, reikia didinti darbuotojų paskatas kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje ir sudaryti papildomas vyresnio amžiaus žmonių užimtumo garantijas. Tačiau mūsų Vyriausybė siūlo priešingai – palengvinti vyresnio amžiaus žmonių atleidimą iš darbo. Ir ne tik pensininkus, bet ir tuos, kuriems iki pensijos lieka penkeri ir mažiau metų.

Keista, kad tai motyvuojama siekiu mažinti jaunimo nedarbą. Taip pat siūloma lengvinti jaunimo, neįgaliųjų ir darbuotojų, turinčių vaikų iki 14 metų atleidimą. Nemanau, kad šie siūlymai padės sustiprinti kartų solidarumą, sumažinti jaunimo nedarbą ir socialinę atskirtį bei padėti geriau derinti darbą su įsipareigojimais šeimai. Taip pat, kaip ir siūlymas atsisakyti darbo sutarčių registravimo ir darbo pažymėjimų nepadės apsaugoti nuo nelegalaus darbo grėsmių.

Suprantama, jog nėra lengva rasti visoms pusėms priimtinus sprendimus. Geru pavyzdžiu derybininkams galėtų būti Tarptautinė darbo organizacija, kuri nuo 1919 metu trišaliu principu priėmė net 189 konvencijas. Tai rodo, jog įmanoma rasti bendrus sprendimus, kurie priimtini net 184 šalių darbdavių ir darbuotojų atstovams bei vyriausybėms. Reikia tik pagarbos socialiniams partneriams bei noro ir mokėjimo rasti kompromisus. Ir svarbu nepasiklysti tarp darbo santykių lankstumo bei žmonių saugumo darbo rinkoje.