Kritiškiau žiūrint, kartais susidaro įspūdis, kad žmonės Lietuvoje, po dainuojančios revoliucijos parėjo namo ir tikėjosi, kad dabar viskas bus gerai. O štai dabar sėdi tuose pačiuose namuose ir galvoja, kodėl pagerėjo tik tiek mažai…

Aš pats tik pamažu pradedu suvokti tą milžinišką bendros laisvės erdvės kūrimo projektą ir jo mastą. Man kyla kelios mintys, ką man tai konkrečiai reikštų. Jas, be abejo, galima gilinti ir plėsti, bet šiam kartui tiek:

– Privaloma gynybos ir krizės įveikimo tarnyba jaunimui, nebūtinai susijusi su ginklu (gali būti medicininė, aprūpinimo, humanitarinė, ryšių ir infrastruktūros išlaikymo tarnyba ir t.t.), bet kaip galutinis garantas laisvės atsparumui. Čia gal amerikiečiai neapsidžiaugs, gi žada jau šį kartą ateiti, jei kas, na, vis tiek…

– Energetikos visiška nepriklausomybė, ar bent keleto energetinių alternatyvų užtikrinimas. Čia galbūt „Gazprom“ neapsidžiaugs, bet kam mokėti brangiai kitiems, kai pats gali mokėti sau pigiau..?

– Didesnė finansinės rinkos vietinė kontrolė, kartu su didesne finansų rinkos dalyvių įvairove. Čia švedai gal neapsidžiaugs, bet pinigų kontrolė ir nepriklausomybė gyvybiškai susijusios.

– Daug glaudesnių ryšių vystymasis su Baltijos jūros apsupties šalimis, visų pirma su kitomis Baltijos šalimis, visu antra – su Skandinavija. O jei su Lenkija dar pavyktų, tai iš viso… Čia Rusija gal neapsidžiaugs, bet Lietuvos laisvės garantas ji niekada nebus.

– Aiškus ryšių palaikymas su Lietuvos išeivija kaip strateginiu resursu. Čia gal vienas kitas „patriotas“ neapsidžiaugs, bet jei žiūrėsi į tai pozityviai, laikui bėgant pasitvirtins.

– Švietimo ir proto nuolatinio lavinimo puoselėjimas, visų lygių, visų amžių, na, paversti Lietuvą nuolat besimokančia šalimi. Žinoma, visas mokslas, kiek įmanoma, nemokamas. Čia gal biudžeto sudarytojai neapsidžiaugs, bet, kaip jau kažkada pasakiau, Jūs turite pagrindinį turtą – savo protus, iš kokių dar išteklių vystyti šalies politinę nepriklausomybę, nelabai matau.

Skamba utopiškai? Laisvi žmonės kurie suvokia savo laisvę ir bendrą atsakomybę, laikui bėgant, gali tai įgyvendinti.

Kai truputį pagyveni Lietuvoje, pradedi suprasti, kad negali priversti žmogų būti laisvu. Asmeninė laisvė susijusi su giliu suvokimu, kad turiu pasirinkimą, ir, kad kuo labiau galiu pagrįsti savo pasirinkimą, tuo esu laisvesnis. Čia jokiu būdu nekalbu apie kokią primityvoką, vartotojišką pasirinkimo laisvę. Pastebėjau, kad, nors ryšys be abejo yra, kad tikroji žmogaus laisvė jokiu būdu nesusijusi su pinigais, ypač su dideliais jų kiekiais.

Laisvo žmogaus santykis su pinigais – man matosi rimta dabartinės visuomenės bėda. Žiūrint iš sociologinės pusės, manau, priežastis: savotiškas dviejų, nors skirtingų, bet Lietuvos mastu, labai glaudžiai susijusių (sovietinės ir kapitalistinės) santvarkų nelabai vykęs „miksas“. Mano manymu, perfrazuojant rašytojo Orvelo žodžius, Lietuvoje galima pastebėti tokį mąstymą, kad visi yra laisvi, tačiau kai kurie – laisvesni negu kiti. Nenoriu veltis čia į diskusijas apie korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir pan., bet bandau suprasti, kodėl yra kaip yra. Su iš to reiškinio iškylančiomis blogybėmis reikia kovoti, bet ne tik.

Apie bendruomeninę laisvę galima pakankamai konkrečiai kalbėti, pvz., apie realias, stiprias profsąjungas, apie tikrą, veikiančią pilietinę visuomenę, apie žmogaus ir žmonių grupių gebėjimų formaliai ir neformaliai prisidėti prie bendros laisvės potencialo lavinimą. Pvz., prie savo aplinkos gerinimo, tarkime, nuo turbūt visų suprantamo laiptinės lygio. Vis labiau pradedu suvokti, kad kol mano laiptinė tebeatrodo kaip po karo, mano laisvės suvokimas nepajėgus išeiti į gatvę.

Čia, be abejo, kalbu ne tik apie lietuvį, o taip pat apie Lietuvos pilietį, apie žmogų gyvenantį Lietuvoje, apie žmogų, kuris vienaip ar kitaip sieja save su Lietuva, apie žmogų kuris prijaučia Lietuvai. Tokių žmonių daug ir įvairių. Prie tokių „mes“ galiu drąsiai priskirti ir save.