2012 m. kovo 12 d.
Didelis nedarbas ir intensyvi emigracija – tai rodikliai, kuriais Lietuva gėdingai įsitvirtinusi tarp Europos Sąjungos (ES) autsaiderių, nors pati džiaugsmingai praneša, kad jos ekonomika sparčiausiai atsigauna Bendrijoje. Kodėl taip yra? Tai mėginame aiškintis kalbėdamiesi su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi Boguslavu Gruževskiu.

– Būtų logiška, jei didelės emigracijos sąlygomis mažėtų nedarbo lygis. Tačiau Lietuvoje taip nėra. Kodėl?

– Galima išskirti du pagrindinius emigracijos scenarijus. Pirma, kai emigruoja žmonės, nerandantys darbo, tada nedarbas nemažėja. Tokiu atveju darome išvadą, kad bedarbių atsiranda greičiau, negu didėja emigracija, nes mažėja darbo vietų.

Kitu atveju – šis scenarijus Lietuvoje dominavo 2011 metais – emigruoja žmonės, turintys darbą, o bedarbiai užima dirbusiųjų vietas, ir tai šiek tiek pagerina nedarbo statistiką. Ši tendencija rodo darbo vietų nepatrauklumą. Tačiau Lietuvą iš tikrųjų galima laikyti nemaloniu fenomenu, kai dera ir didelis nedarbo lygis, ir vieni didžiausių ES emigracijos rodikliai.

Didelis nedarbas ir intensyvi emigracija – pagrindiniai nacionalinės ekonomikos nualinimo veiksniai.

Kelią rodo pelnas

– Kokios to priežastys?
– Jų yra daug, bet svarbiausia – nepakankamai steigiama naujų darbo vietų. Mūsų ekonomikai jau 7-10 metų būdingas augimas nekuriant naujų darbo vietų. Gali kilti valstybės pajamos, bendrasis vidaus produktas, o nedarbas vis tiek didėja. Gamyba modernizuojama siekiant vienintelio tikslo – pelno. Tai socialiai neatsakingas požiūris, nes valstybės ekonomikai yra svarbiausia kuriamos darbo vietos. Juk ir valstybės biudžeto pajamų pagrindą sudaro ne pelno mokestis, o darbo apmokestinimas, pridėtines vertės mokestis.
Dirbantis ir gerai uždirbantis žmogus turi būti svarbiausias valstybės rūpestis, ekonomikos raidos prioritetas. O kas girdėjo, kada apie nedarbo problemas ir jų sprendimo galimybes pastarąjį kartą šnekėjo ūkio ministras? Apie tai daugiausia kalba Darbo biržos direktorius arba geriausiu atveju – socialinės apsaugos ir darbo ministras. Bet juk jų įtaka darbo jėgos paklausai labai maža. Nedarbas Lietuvoje yra menko ekonominės sistemos tvarumo pasekmė.

Malonu, kai auga ekonomika, kai maža infliacija, bet kas iš to, jeigu žmonėms tokioje valstybėje nemalonu gyventi? Ekonomikos laimėjimus turi atspindėti žemiausias, t. y. šeimos ūkio, lygmuo. Todėl pirmiausia Ūkio ministerijos darbastalio „viršutiniame kairiajame kamputyje” privalo būti „pakabinta” informacija apie darbo rinkos statistiką, nuolat atliekama darbo vietų dinamikos analizė. Darbo vieta, o ne pelnas, – svarbiausias valstybės ekonomikos tikslas. Tikslų tikslas – didelis darbo našumas ir gerai apmokamos darbo vietos. Visa kita atsiras paskui kaip išvestiniai dalykai.

2011 metais, palyginti su 2010-aisiais, bendras užimtųjų skaičius padidėjo 27 tūkstančiais. Tai nėra daug, bet gerai, kad bent tiek. Tačiau nerimą kelia kiti skaičiai. Veikiančių įmonių pernai sumažėjo 6 tūkstančiais. Tiesa, tai daugiausia mikroįmonės. Jos labai greitai sukuriamos ir taip pat greitai išnyksta. Kur kas blogiau, kai uždaromos stambios (per 250 darbuotojų), vidutinės (50-250) ir mažos (10-50) įmonės.

Nuo 2008 metų didelių bendrovių sumažėjo nuo 354 iki 303, vidutinių – nuo 2800 iki 2200, o mažų – nuo 12,6 tūkst. iki 11,4 tūkstančio. Ypač stambios ir vidutinės įmonės neatsiranda per metus. Bankrutuojančios stambios bendrovės ne tik išleidžia į gatves minias žmonių, netekusių stabilaus pajamų šaltinio, bet kartu nusitempia ir jas aplipusias smulkesnes įmones, kurioms anksčiau parūpindavo užsakymų.

Lietuvoje investuojama ne į darbo vietų kūrimą, o į nekilnojamąjį turtą. Pažvelkime, kiek naujų investicinių projektų siejama su darbo vietų kūrimu. Pavyzdžiui, daug kalbama apie naujos atominės elektrinės statybos finansavimą, būsimas elektros energijos kainas, užsienio šalių žvalgybų įtaką, bet visiškai negirdėti analizių, kaip pasikeis žmonių užimtumas, kaip bus suderinti darbo jėgos judėjimo srautai.

Taigi nedarbas yra didelis, nes ūkis negeneruoja naujų darbo vietų, o tai sunkiai įmanoma, kai tam nesuteiktas valstybės prioritetas.

Apmokėjimo laisvė

– Lietuvoje darbo vietų gal ir užtektų, tačiau į jas nelabai kas veržiasi. Dažniausiai aiškinama, kad trūksta ne bet kokios, o kvalifikuotos darbo jėgos.
– Žinoma, tai svarbu, bet yra ir svarbesnių dalykų. Pirmiausia – darbo vietos kokybė: kokios darbo sąlygos, kiek laiko ir kokioje aplinkoje dirbama, ar darbas atitinka žmogaus kvalifikaciją, galimybes ir interesus, kokie darbo santykiai ir, be abejo, atlygis už darbą. Visa tai lemia pasitenkinimą darbu.

Lietuvoje svarbiausias veiksnys yra darbo apmokėjimas, ypač nedarbo ir emigracijos kontekste. Gyventojų netenkina ir apmokėjimo lygis, ir darbo užmokesčio paskirstymas įmonės viduje. Lietuva priklauso grupei šalių, kuriose yra didžiausia apmokėjimo už darbą laisvė. Galima bandyti įvertinti, kiek ta laisvė kainuoja dėl emigracijos.

Turime menkus atlyginimus, didelį nedarbo lygį, gyventojų nepasitenkinimą ir dėl to ryškias emigracines nuostatas. Manyčiau, vien dėl to, kad sistema negina dirbančio žmogaus, reikėtų kalbėti apie valstybės jau patirtus šimtus milijardų litų nuostolių dėl jos lėšomis gyvenimui parengtų žmonių emigracijos.

Auksas, kurio nematome

– Darbo rinkos perspektyvos neretai siejamos ir su demografinėmis problemomis. Kokias perspektyvas čia matote Jūs?
– Labai niūrias. Iš tikrųjų dabar turėtume išgyventi aukso amžių, kai kasmet nuo 2006-ųjų darbo rinką gali papildyti maždaug po 50 tūkst. žmonių (beveik tiek kiekvienais metais atsiranda 18-mečių), o pensinio amžiaus sulaukia arba darbo veiklą nutraukia po 25-30 tūkst. gyventojų. Dabartiniam kasmetiniam 20 tūkst. naujų darbingų žmonių pertekliui darbo vietų nesukuriama, todėl dauguma jų išvažiuoja. Tai jaunimas, valstybės lėšomis išaugintas mūsų kultūroje. Nuo 2006-ųjų turime didelę gražią galimybę, bet ar kas žiūrėjo į šiuos skaičius?

Jau 2013-2014 metais prasidės ir mažiausiai dešimtmetį truks laikotarpis, kai apie dabartines galimybes galėsime prisiminti su ašaromis akyse, nes statistiškai (pagal gyventojų skaičių) pensinio amžiaus 2013-aisiais sulauks 38 tūkst. gyventojų, o į rinką ateis tiek pat dabartinių šešiolikmečių.

Visiškas diskomfortas laukia 2023 metais, kai pensinio amžiaus sulauks 53 tūkst. žmonių, o į darbo rinką ateis vos 29 tūkst. dabartinių pirmokėlių. Mirčių ir emigracijos įtakos šioje statistikoje nepaisoma.

Senosios ES šalys seniai atkreipė dėmesį į tokias tendencijas ir dauguma jų dar apie 2000 metus pradėjo programas, skatinančias imigraciją.

Prioritetas – užimtumas

– Dėsningas klausimas: ką daryti?
– Būtina daryti tą patį, ką reikėjo ir prieš 15 metų. Nacionalinėje politikoje suteikti besąlygišką prioritetą gyventojų užimtumo didinimui. Kiekviena priemonė ar programa turi būti vertinama pirmiausia per įtakos užimtumui prizmę.

Ši Vyriausybė kadencijos pradžioje lyg ir buvo pradėjusi judėti ta kryptimi, Ūkio ministerijoje buvo suformuotas Žmogiškųjų išteklių plėtros skyrius, tačiau apie jo įtaką ministerijos sprendimams negirdėti, todėl darau prielaidą, kad padėtis mažai pasikeitė.

Be kryptingų investicijų į naujas darbo vietas nedarbo nesumažinsime ir emigracijos negalėsime apriboti. Turėdami tokią didelę emigraciją ir nedarbą toliau alinsime savo ekonomikos potencialą – mažinsime valstybės investicinį patrauklumą, jos ekonomikos ateities apibrėžtumą. Neinvestuodami į užimtumą – neinvestuojame į ateitį.

Kita problema – menkas vidutinis ir minimalus atlyginimas. Kuo labiau darbo užmokestis Lietuvoje skiriasi nuo atlygio ES, tuo didesnės yra emigracinės nuostatos, tuo labiau skurdinama mūsų visuomenė. Juk nepakankamas vartojimas, nepakankamos investicijos į švietimą, sveikatą mažina darbo potencialo lygį.

Pirmiausia šį klausimą reikia pradėti spręsti didinant minimalią algą, ir nereikia dangstytis argumentais, kad valstybė tam neturi finansinių išteklių. Iš tikrųjų jų papildomai ir nereikia. Užtenka to paties darbo užmokesčio fondo, tik jį reikia perskirstyti pagal atitinkamą mažiausio atlygio lygį, o viršutinius atlyginimus – normalizuoti, kai kuriais atvejais net padidinti. Minimalią algą būtina susieti su realiu minimaliu gyvenimo lygiu. Tai šiandien turėtų būti 1000 litų „į rankas”, kad žmogus galėtų sumokėti už butą, pavalgyti, kartą per mėnesį nusipirkti knygą ir nueiti į teatrą arba koncertą.

Vidutinio atlyginimo didinimas turėtų būti antras valstybės prioritetas, nes reikia kurti ne darbo vietas dėl darbo vietų, o gerai mokamas darbo vietas. Tada bus galima ir mokesčius kelti, ir žmogaus vartojimo nemenkinti. Juk iš didesnio darbo užmokesčio ir didesnio vartojimo – didesnės ir valstybės biudžeto pajamos.

Valstybės valdymo menas yra nustatyti matus tarp didelių, vidutinių ir mažų pajamų, tarp darbo užmokesčio ir ekonominio intereso. Tačiau mūsų naujajai visuomenei pirmiausia reikia investuoti į teisingumą, kad būtų garantuojamas socialinis stabilumas, kad didėtų žmonių pasitikėjimas savo valstybe. Tik tada, kai būsime turtingesni, kai bus daugiau pasitenkinimo savo valstybe, galėsime pereiti prie liberalios sistemos ir skatinti pirmiausia tuos, kurie pajėgūs plėtoti savo galias ir mus traukti. Dabar vienas kitas išsišoka, o dauguma merdi.

Todėl ir kalbama apie vadinamuosius skurdo spąstus, kai žmonės vengia mažai apmokamų darbų. Taip nukenčia didžiausias mūsų valstybės piliečių kapitalas – orumas ir patriotiškumas.

Technologijos – ne kliūtis

– Su visu tuo nelabai dera Vyriausybės paskelbtas siekis, kad 2020 metais Lietuva taptų aukštųjų technologijų lydere. Ši kryptis aprūpintų darbu tik geriausius nišinių specialybių atstovus, nors valstybė galėtų gauti nemenkų pajamų.
– Matydamas, kaip dabar tvarkomasi, galiu teigti, jog ir po 30 metų Lietuvos nebus tarp aukštųjų technologijų lyderių. Tačiau kurti didelės pridėtinės vertės produktus labai verta.

Technologija technologijai irgi nelygu. Mums būtų priimtiniausios technologijos, kurias įdiegus atsirastų daug naujų darbo vietų, kurios skatintų gretimų sektorių arba ekonominės veiklos raidą.

Geriausias pavyzdys – žemės ūkio produkcijos perdirbimas. Turime puikią bazę: išplėtotą ir neužterštą žemės ūkį, pasaulinio garso biologijos, chemijos specialistų. Tai darbui imlus sektorius, jis skatintų ir transporto, infrastruktūros plėtrą, ir gamybą. Reikia koordinuotai investuoti į tokius dalykus, o ne pripuolamai į atskirus segmentus.

Kitos kryptys – biochemija, mašinų pramonė, kuriose irgi turime senas tradicijas. Naudingos ir visos kitos galimybės kurti aukštąsias technologijas, kad turėtų darbo universitetai. Regis, 2010-aisiais pirmą kartą Vilniaus universitetas nesulaukė nė vieno abituriento, norinčio studijuoti fiziką. Lietuvoje išugdyti fizikai dabar puošia Japonijos, Australijos, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos šalių, JAV universitetus, bet ne Lietuvos.

Visos pastangos kurti aukštąsias technologijas yra naudingos, bet pirmiausia jos privalo kurti naujas darbo vietas.

Kazimieras Šliužas

 www.lzinios.lt