2011 m. gruodžio 2 d.
Švedų būna visokių. Dauguma jų pripažįsta, kad per socialines reformas žingsnis po žingsnio tobulinant mišrią, iš viešo ir privataus sektoriaus sudarytą ekonomiką, išlaikant balansą tarp privačių ir viešųjų interesų šalies ekonomika gali progresuoti, kelti žmonių gyvenimo kokybę, išlaikyti tarptautinį konkurencingumą.

Tačiau yra ir kitaip mąstančių ar dėl kokių nors priežasčių kitaip kalbančių švedų. Jie yra už revoliucinį „šoko terapijos“ kelią, kuriuo einant esą galima akimirksniu sukurti grynos ir efektyvios rinkos ekonomiką. Toks yra Lietuvoje neblogai žinomas Andersas Aslundas. Tiesa, Švedijoje klausančių tokios jo propagandos negausu. Todėl pasirenkama ideologiškai nestabili ir savo vertybių sistemos niekaip nesuformuojanti potarybinė erdvė. Čia dar gali rastis čiabuvių, kuriuos galima sužavėti grynos, nevaržomos rinkos idėjomis. Kitaip – laukinio kapitalizmo evangelija.

Kadangi patys švedai kaip tauta jau seniai suvokė socialiniu darvinizmu besiremiančios santvarkos neteisingumą ir neefektyvumą, jų rinkos fundamentalistų žvilgsnis nukrypsta į naivesnius Rytus. Tiesa, ir čia padėtis pamažu kinta – susidūrus su fundamentalistų per 20 metų sukurta tikrove, daugelis potarybinės erdvės gyventojų, ypač inteligentija, ima suvokti baisią tiesą – su mumis buvo atliktas didžiulius nuostolius mums atnešęs, šimtus tūkstančių gyvybių nusinešęs, milijonams žmonių gyvenimus suluošinęs, ištisų tautų gyvybiškumą pakirtęs stambaus masto fundamentalistinis EKSPERIMENTAS.

Eksperimentatoriai, tarp jų ir A. Aslundas, eksperimentą vykdė per saugų atstumą. Kita jų dalis, kaip Harvardo universiteto elitinė grupė, elgėsi aktyviau. Jie atvyko į Rusiją mokyti rinkos abėcėlės, tačiau skandalingai įsivėlė į privatizacijos procesą siekdami privačios naudos ir buvo teisiami JAV teismuose dėl interesų supainiojimo.

Rinkos fundamentalistų, „šoko terapijos“ specialistų pozicijos susilpnėjo, paaiškėjus, kad jų metodai potarybinėje erdvėje ne gydo, o sargdina į „eksperimentus“ įtrauktas ekonomikas, deformuoja visuomenes. Dar vienas smūgis šiai ekonominių „terapeutų“ stovyklai buvo suduotas, kai paaiškėjo, jog jų propaguojamai neoliberaliai ar libertariai filosofijai tenka nemenka kaltės dalis dėl prieš keletą metų prasidėjusios Vakarų finansų sistemos griūties. Palikta savieigai ši sistema tiesiog akyse subliuško, sukeldama griaunantį cunamį pasaulio ekonomikoje.

Tačiau ši stovykla vis dar bando išlaikyti savo ideologinę įtaką, nors Vakaruose plintantys nauji pilietiniai judėjimai ir dalies Vakarų intelektualų kritika gerokai pakirto jos įtaką. Siekdami ją išlaikyti žmonės iš šios stovyklos, nors ir būdami individualistinio mąstymo atstovai, stengiasi veikti kolektyviai, solidariai, nors pačios solidarumo ar bendro veikimo sąvokos jiems turėtų būti atgrasios.

Štai švedų individualistas A. Aslundas nusprendė parodyti, pademonstruoti solidarumą su lietuviškojo rinkos fundamentalizmo adeptu ir praktiku Andriumi Kubiliumi. Tik nesakykite, kad A. Kubilius, mūsų premjeras, yra krikščionis, nes krikščionybė vertina bendrą veiksmą ir bendrą gėrį. Jis yra individualistinę pasaulėžiūrą išpažįstantis politikas.

Ką gi mums porina Lietuvos laisvarinkininkų draugas, švedų kilmės „šoko terapeutas“ A. Aslundas. Jis mums dar kartą bando surengti eilinį ideologinio iliuzionizmo spektaklį – įrodyti, kad A. Kubilius su savo komanda daro ekonominius stebuklus. Jis teigia, kad dabartinė A. Kubiliaus vyriausybė iškart ir efektyviai ėmėsi radikalių priemonių, kurios 2009 metų pavasarį buvo dar labiau sugriežtintos. Dėl to esą Lietuva išsaugojo tarptautinės kredito rinkos pasitikėjimą, jai nereikėjo skolintis iš TVF. Be to, jis mano, kad Lietuvos vyriausybė tinkamai pasirinko vidinę devalvaciją, kuri daugiausia reiškėsi darbo užmokesčio mažėjimu. Jo išvada – A. Kubiliaus komanda vykdė puikią ekonominę politiką. Pabrėžiu, ne vidutinišką ar gerą, o puikią. Dešimt balų A. Kubiliui!!! Pagal A. Aslundą išeitų, kad A. Kubiliaus krizės įveikimo strategija galėtų tapti pozityviu, pamokančiu pavyzdžiu ateinančioms politikų ir studentų kartoms, kurios tą pavyzdį turėtų studijuoti ateities vadovėliuose.

Tačiau toks rožinis vaizdas gali susidaryti tik tada, kai tarpusavyje bendrauja individualistinės dvasios broliai A. Aslundas ir A. Kubilius. Jeigu į jų idilę įsiterptų ekonomikos klasikas J. M. Keinsas, jis akimirksniu tą idilę sugriautų.

Pirmiausia, jis primintų, kad krizės akivaizdoje jokiu būdu nereikia ekonominį nuosmukį gilinančių, atsiprašant, reformų mokesčių srityje. „Urmu kelti mokesčius artėjant krizei ?!“, – su siaubu sušuktų bene talentingiausias 20 amžiaus ekonomistas. Jis neleistų ideologiniam vikingui „pamiršti“ naktinio mokesčių sudarkymo, 15 proc. BVP kritimo, didžiulio nedarbo, emigracijos ir t. t. Nesižavėtų jis ir drastiškais biudžeto karpymais ar vidine devalvacija, nes visa tai mažina visuminę paklausą ir, atitinkamai, ekonomikos atsigavimo galimybes. Be to, tie veiksmai didina skurdą, socialinę atskirtį bei politinę įtampą.

Tačiau švedas A. Aslundas skurdo, įtampų, emigracijos nemato. Nes žiūri iš toli, iš saugaus atstumo. Todėl jis gali nekreipti dėmesio į tai, ką patys lietuviai mano apie savo „stebukladarį“ premjerą ir jo politikos ekonomines bei socialines pasekmes. Socialinių negandų jis nemato ir dėl to, kad jų nefiksuoja jo „matymo įranga“ – individualistinė pasaulėžiūra, kurioje ekonomika yra lygi rinkai , o pastarojoje viešosioms socialinėms negandoms vietos nėra.

Visų šalių rinkos fundamentalistai vienijasi. Gerai būtų, kad ir mūsų tauta vienytųsi. Savo valstybės labui.

P. Gylys

DELFI