2011 m. rugpjūčio 8 d.
Kviečiame susipažinti su Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties ištrauka, kuria teismas remiasi ir UAB „Švyturys – Utenos alus“ byloje, sakydamas, kad profesinė sąjunga negali derėtis dėl dalykų, dėl kurių darbuotojai susitarė patys:

„Pagal byloje esančius duomenis, atsakovo Kauno troleibusų profesinės sąjungos sprendimas skelbti streiką priimtas 2009 m. liepos 21 d. Slaptas balsavimas dėl streiko įvyko 2009 m. rugpjūčio 19 d. Teismų nustatyta, kad balsavimo slaptumas buvo užtikrintas. Profesinės sąjungos sprendimui skelbti streiką pritarė dauguma Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų. Taip pat byloje nustatyta, kad daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų ir pusė keleivių vežimo tarnybos darbuotojų tiesiogiai susitarė su darbdaviu dėl darbo užmokesčio pakeitimo individualių darbo santykių lygmeniu. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neteko teisės, atstovaudamas darbuotojams, reikalauti iš darbdavio susitarti dėl to, dėl ko darbuotojai susitarė patys; darbuotojų daugumos sutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis konkrečiu laikotarpiu įrodo kolektyvinio darbo ginčo nebuvimą. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiomis teismų išvadomis.

Profesinė sąjunga yra ne tik darbuotojų atstovas, bet ir kolektyvinių darbo santykių dalyvis, atstovaujantis darbuotojų interesams, ir kuris turi teisės aktų jam suteiktas teises, tarp jų – ir teisę skelbti streiką. Taigi šiuo atveju svarbus DK 18 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams, remiantis galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai; tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialių įgaliojimų kolektyvinio atstovavimo subjektui.

Pasisakant šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad niekas negali būti verčiamas dalyvauti streike prieš savo norą, tačiau nurodyta DK 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma svarbi profesinės sąjungos sprendimų priėmimo aspektu. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kadangi profesinės sąjungos teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra įgytos iš atstovaujamojo, tai šis bet kuriuo atveju gali atsisakyti atstovo, taigi – ir jo sprendimų. Kadangi byloje sprendžiamas klausimas dėl profesinės sąjungos paskelbto streiko teisėtumo, tai svarbu yra tai, kad, minėta, įstatymas tokiu atveju nustato privalomą atitinkamo kvorumo darbuotojų valios pareiškimą, profesinei sąjungai jau priėmus sprendimą skelbti streiką (DK 77 straipsnio 1 dalis), nes streikas yra ultima ratio priemonė, galima kraštutiniais atvejais, kai šalims nepavyko taikiai išspręsti kilusio kolektyvinio ginčo. Taigi nagrinėjamos bylos atveju svarbu, kad streiko skelbimui pritarė dauguma Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų, t. y. buvo išreikšta daugumos valia skelbti streiką, kaip to reikalaujama pagal DK 77 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju, kai buvo išreikšta daugumos darbuotojų valia skelbti streiką, atskirų profesinės sąjungos narių sutikimai su darbdavio pasiūlytu darbo sutarties sąlygų pakeitimu, negali lemti išvados, kad šie darbuotojai atsisakė galimybės toliau ginti savo teises profesinės sąjungos skelbiamo streiko būdu ir slapto balsavimo rezultatai dėl streiko skelbimo tampa negaliojantys.

 Darbuotojai, pasiekę savo teisių minimalią apsaugą, t. y. sutarę su darbdaviu dėl darbo užmokesčio, nepraranda galimybės įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka siekti savo teisių įgyvendinimo. Šiuo atveju svarbus jau minėtas valstybės vaidmuo užtikrinant, kad profsąjungos nariams nebūtų užkirstas ar suvaržytas kelias pasinaudoti profsąjunga jų interesams atstovauti, siekiant sureguliuoti santykius su darbdaviu (žr. Wilson, National Union of Journalists and Others v. United Kingdom, no. 30668/96; 30671/96; 30678/96, 2 July 2002, par. 46). Apribojimas darbuotojo galimybės, individualiai susitarus su darbdaviu dėl darbo sąlygų, vėliau geriausius savo interesus ginti kolektyviai, nepagrįstai susiaurintų darbuotojo teisę pasinaudoti profesine sąjunga, kaip tam tikru savo darbo teisių garantu, taip pat sumenkintų profesinės sąjungos vaidmenį. Toks aiškinimas yra susijęs su teisės į asociacijos laisvę neproporcingo apribojimo grėsme, galinčia atgrasinti asmenis nuo jungimosi į kolektyvinius darinius darbo santykių srityje.

Teismo sprendimą galite rasti ČIA

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos informacija