Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymo įgyvendinimo apžvalgos bei darbo tarybų Lietuvoje veiklos plėtros šakos, teritoriniame bei nacionaliniame lygmenyse galimybių tyrimo
REZIUME

2004 m. vasario 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas, kuris (išskyrus 40 straipsnį) įsigaliojo Lietuvai tapus ES nare. Praėjus ketveriems metams nuo šio įstatymo įsigaliojimo, Lietuvoje nebuvo informacijos apie Europos Bendrijos įmones ar jų padalinius Lietuvoje, kuriems taikomas Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas, nebuvo žinoma ir faktinė darbuotojų dalyvavimo Bendrijos įmonėse situacija. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-2008 metų programos įsipareigojimų įgyvendinimo priemonių 2 lentelės 25 priemonėje 2007-2008 metais buvo numatyta išanalizuoti Lietuvos Respublikos darbo tarybų ir Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymų įgyvendinimo praktiką, prireikus teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl šių įstatymų tobulinimo.

Lietuvos Respublikos darbo tarybų įstatymo įgyvendinimo analizė buvo atlikta 2006 metais ministerijos užsakymu atlikus tyrimą “Darbo tarybų steigimo analizė ir plėtros perspektyvos“. Kadangi minėtame tyrime nebuvo tiriamos darbo tarybų Lietuvoje veiklos plėtros aukštesniame nei įmonės lygmenyje perspektyvos, buvo tikslinga įvertinti darbo tarybų veiklos plėtros šakos, teritoriniame bei nacionaliniame lygmenyse galimybes.

Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymo įgyvendinimo apžvalgos bei darbo tarybų Lietuvoje veiklos plėtros šakos, teritoriniame bei nacionaliniame lygmenyse galimybių tyrimo tikslas – atlikus Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymo įgyvendinimo praktikos apžvalgą bei įvertinus darbo tarybų veiklos plėtros galimybes šakos, teritoriniame bei nacionaliniame lygmenyse pateikti siūlymus ir rekomendacijas atitinkamų norminių teisės aktų tobulinimui Lietuvoje.

Tyrimo uždaviniai:

1.    Nustatyti Lietuvoje veikiančias Europos Bendrijos įmones ar jų padalinius, kuriems taikomas Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas.
2.    Išanalizuoti darbuotojų dalyvavimo Bendrijos įmonėse ypatumus: a) kokie darbuotojai dalyvauja (skiriami darbuotojų atstovai (darbo tarybų ar profesinių sąjungų) ar darbuotojų renkami atstovai (kai įmonėje nėra veikiančios tarybos ar profesinės sąjungos) Europos darbo tarybų veikloje; b) kokias funkcijas vykdo Europos darbo tarybų nariai; c) kaip yra finansuojama jų veikla, kt.
3.    Nustačius Europos darbo tarybų praktikos trūkumus – pateikti siūlymai bei rekomendacijos, teisės norminių aktų tobulinimui.
4.    Atlikti tarptautinių teisės aktų apžvalgą darbo tarybų veiklos plėtros šakos, teritoriniame bei nacionaliniame lygmenyse aspektu.
5.    Atlikta kelių Europos Sąjungos valstybių, kuriose egzistuoja darbo tarybų institutas, darbo tarybų praktikos analizę darbo tarybų veiklos plėtros šakos, teritoriniame bei nacionaliniame lygmenyse aspektu.
6.    Įvertinti Lietuvos darbo tarybų galimybes veikti aukštesniame nei įmonės lygmenyje.
7.    Atlikus tarptautinių teisės aktų, užsienio šalių patirties bei Lietuvos darbo tarybų narių galimybių analizę pateikti išvadas dėl darbo tarybų veiklos plėtros šakos, teritoriniame bei nacionaliniame lygmenyse.
Žemiau pateikiamos pagrindinės tyrimo išvados ir rekomendacijos.

ANALITINIS EUROPOS DARBO TARYBŲ VEIKLOS PLĖTROS LIETUVOJE GALIMYBIŲ VERTINIMAS BEI IŠVADOS IR PASIŪLYMAI DĖL EUROPOS DARBO TARYBŲ ĮSTATYMO TOBULINIMO

Išvados ir pasiūlymai dėl Europos darbo tarybų (EDT) veiklos pagal Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymą (Europos darbo tarybos Lietuvoje)

Tyrimo rezultatai: Pagal Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymą  (toliau – EDTĮ) Lietuvos Respublikos teritorijoje nacionalinė EDT gali atsirasti ar būtų įgyvendinama kitokia darbuotojų informavimo ir konsultavimo tarptautiniu lygiu tvarka direktyvos 94/45/EB  prasme  tik kai egzistuoja EDTĮ 2 str. 1-2 d. numatytos sąlygos. Pagal Europos profesinių sąjungų instituto (European trade union development) padalinio SDA (Social Development Agency) duomenų bazės (www.ewcdb.eu) duomenis:

1)    nebuvo identifikuota nė viena buveinę Lietuvos Respublikoje turinti įmonė ar įmonių grupės kontroliuojanti įmonė, kurioje pagal įstatymą ar pagal susitarimą veiktų Europos darbo taryba (EDTĮ 2 str. 1 d.);
2)    nebuvo identifikuotas nė vienas Lietuvos Respublikoje veikiantis Europos Bendrijos įmonės padalinys arba buveinę Lietuvos Respublikoje turinti Europos Bendrijos įmonių grupės įmonė, kurie būtų paskirti už Europos ekonominės erdvės ribų veikiančios centrinės vadovybės atstovu ir kuriame (kurioje) pagal įstatymą ar pagal susitarimą veiktų Europos darbo taryba (EDTĮ 2 str. 2 d.);
3)    nebuvo identifikuotas nė vienas Lietuvos Respublikoje veikiantis Europos Bendrijos įmonės padalinys arba buveinę Lietuvos Respublikoje turinti Europos Bendrijos įmonių grupės įmonė, kurioje darbuotojų skaičius yra didžiausias, palyginti su darbuotojų skaičiumi kitose valstybėse narėse esančiuose padaliniuose ar įmonėse ir kuriame (kurioje) pagal įstatymą ar pagal susitarimą veiktų Europos darbo taryba (EDTĮ 2 str. 2 d.).

Išvada: Lietuvos Respublikoje EDT nėra, tad EDTĮ šiuo metu praktiškai taikomas ne visa, o tik siaurąja apimtimi, tai yra tik tiek, kiek jis reglamentuoja Lietuvos Respublikoje esančiose įmonėse ar padaliniuose išrinktų darbuotojų atstovų į pagal kitų valstybių narių teisę sudaromas EDT ar analogiškas struktūras rinkimo ir garantijų klausimus.

Priežastys: Europos Bendrijos įmonės ar Europos Bendrijos įmonių grupės kriterijus (EDTĮ 5, 6 str.) galimai atitinkančių tarptautinio pobūdžio stambių kompanijų ar koncernų Lietuvoje nėra daug. Šiuos kriterijus atitikti galėtų tokios įmonės/įmonių grupės kaip UAB “Vilniaus prekyba“ ir kt., tačiau turimomis žiniomis šių įmonių darbuotojų atstovai nei kreipėsi į potencialią centrinę vadovybę dėl informacijos apie darbuotojų skaičių ir struktūrą pateikimo (EDTĮ 12 str.), nei inicijavo derybas dėl Europos darbo tarybos įsteigimo ar kitos informavimo ir konsultavimo tvarkos sukūrimo (EDTĮ 14 str. 1 d. .2 p.). Centrinė vadovybė taip pat tokių derybų neinicijavo (EDTĮ 14 str. 1 d. 1 p.). Nors ir pati direktyva 94/45/EB, ir EDTĮ derybas dėl Europos darbo tarybos įsteigimo ar kitos informavimo ir konsultavimo tvarkos sukūrimo sieja su darbuotojų, jų atstovų ar centrinės vadovybės iniciatyva, kliūtis tokiam procesui prasidėti galima įžvelgti dvi:

1)    darbuotojų ir jų atstovų bei centrinės vadovybės informacijos apie Europos darbo tarybos tikslus ir uždavinius bei galimybes stoka;
2)    darbuotojų ir jų atstovų informacijos apie darbdavio galimai turimą Europos Bendrijos įmonės ar Europos Bendrijos įmonių grupės statusą stoka.

Pirmoji kliūtis gali būti pašalinta be įstatymų leidėjo įsikišimo, tai yra mokymo ir informavimo veiklos iniciatyvomis (specialiais mokymais, konferencijomis, seminarais, informacinėmis programomis). Valstybės vaidmuo šiuo atveju turėtų apsiriboti tokių iniciatyvų skatinimu ir finansavimu.

Antroji kliūtis yra žymiai didesnė. Direktyvoje 94/45/EB numatyta bei EDTĮ 4-7 str. konkretizuota darbdavio turimo Europos Bendrijos įmonės ar Europos Bendrijos įmonių grupės statuso nustatymo tvarka išties yra labai sudėtinga ir sunkiai įgyvendinama darbuotojams bei jų atstovams. Be to, ir pačios įmonės ar įmonių struktūros teisinė padėtis gali sparčiai keistis, priklausomai nuo struktūrinių pasikeitimų įmonės ar koncerno viduje. Svarbiausia prielaida įgyvendinti tokią teisę į informavimą ir konsultavimą tampa informacijos apie įmonės ar koncerno struktūrą prieinamumas. Direktyvos 94/45/EB 11 str. 2 d. numato, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad taikant šią direktyvą įmonės suinteresuotų šalių prašymu pateiktų informaciją apie Europos Bendrijos įmonės ar Europos Bendrijos įmonių grupės darbuotojų skaičių. EDTĮ 12 str. 1 d. tokią pareigą sukuria tik centrinei vadovybei, nors to paties straipsnio 4 d. kalba ir apie kito lygmens vadovybę (Europos Bendrijos įmonės padalinio vadovą arba Europos Bendrijos įmonių grupės kontroliuojamosios įmonės valdymo organą). Abejotina, ar EDTĮ 12 str. 1 d. tinkamai perkelia 94/45/EB 11 str. 2 d. numatytą nuostatą tiek normos adresatų (kas privalo tokią informaciją pateikti), tiek naudos gavėjų (kam privaloma tokią informaciją suteikti) prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Bendrijų teisingumo teismas (toliau ETT) naujausioje jurisprudencijoje yra dar labiau detalizavęs minėtą direktyvos nuostatą , dėl ko taip pat atsiranda būtinybė koreguoti EDTĮ 12 str.

Siekiant paskatinti Europos darbo tarybų veiklą, svarstytina galimybė palengvinti Europos Bendrijos įmonės ar Europos Bendrijos įmonių grupės statuso nustatymo procedūrą Lietuvoje. Tai gali būti padaroma nustatant pareigą Lietuvos darbdaviams (Lietuvoje buveinę turinčioms įmonėms ar įmonių grupės kontroliuojančioms įmonėms) patikrinti savo atitiktį Europos Bendrijos įmonės ar Europos Bendrijos įmonių grupės kontroliuojančios įmonės kriterijams ir, teigiamu atveju, informuoti apie tokį statusą galimai suinteresuotus subjektus. Toks reguliavimas būtų unikalus ta prasme, kad jis neprivalomas pagal direktyvą 94/45/EB ir neturi analogų jokioje kitoje valstybėje narėje. Laikomasi nuomonės, kad iš esmės patys darbuotojai ar jų atstovai turi būti suinteresuoti inicijuoti derybas dėl Europos darbo tarybos steigimo ir todėl imtis priemonių tikrinti darbdavio struktūros atitikimą Europos Bendrijos įmonės ar įmonių grupės kriterijams. Vis tik, stipriu akstinu pradėti derybų procesą būtų vieša ir tikra informacija apie tokį darbdavio statusą. Pažymėtina, kad direktyvos 94/45/EB priėmimo pagrindas (Susitarimo dėl socialinės politikos 2 str. 2 d.= EB sutarties 137 str.) tokio sprendimo priimti valstybei narei nedraudžia.

Pasiūlymai:
1.    Esančiose ir planuojamose socialinės partnerystės ir žmoniškųjų išteklių plėtros finansavimo programose apimti ir išskirti mokymus apie EDT veiklos tikslus ir galimybes; gaunant paramą ar finansavimą suteikti prioritetą buveinę Lietuvoje turinčioms įmonėms, kurios atitinka Europos Bendrijos masto įmonės ar Europos Bendrijos masto įmonių grupės įmonės kriterijus, ir socialiniams partneriams.

2.    Pakeisti EDTĮ 12 str. 1 d., numatant, kad:
a.    ne tik centrinė, bet ir kito lygmens vadovybė privalo pateikti informaciją to prašantiems darbuotojų atstovams ;
b.    centrinė vadovybė turi pateikti turimą informaciją ne tik darbuotojų atstovams, tačiau ir to prašančiai kito lygmens vadovybei, jei į pastarąją su atitinkamu reikalavimu kreipėsi darbuotojų atstovai ;
c.    kito lygmens vadovybė taip pat turi pareigą pateikti centrinei vadovybei deryboms dėl EDT įsteigimo pradėti būtiną turimą informaciją ;
d.    informacija turi apimti ne tik EDTĮ 12 str. 1 d. jau numatytus duomenis apie įmonės ar įmonių grupės struktūrą bei vidutinį bendrą darbuotojų skaičių bei jų pasiskirstymą atskirose valstybėse narėse, tačiau ir įmonių ar padalinių teisinį statusą, atstovavimo struktūrą  bei informaciją apie darbuotojų atstovybes ir jų atstovus, kurie turi atstovauti įmonių arba jų valdomų įmonių darbuotojams steigiant Europos darbų tarybą .
Atitinkamai tikslintina EDTĮ 2 str. 3 d. 3 p. nuostata.

3.    Svarstyti galimybę papildyti EDTĮ 12-1str., kuris nustatytų, kad kartą per kalendorinius metus Lietuvos Respublikoje buveinę turinčios įmonės valdymo organas įvertina, ar įmonė neatitinka Europos Bendrijos įmonės kriterijų ar Europos Bendrijos įmonių grupės kontroliuojančiosios įmonės kriterijų. Nustačius, kad Lietuvos Respublikoje buveinę turinti įmonė laikytina Europos Bendrijos įmone ar Europos Bendrijos įmonių grupės kontroliuojanti įmonė, apie tai raštu būtų informuojami įmonėje veikiantys darbuotojų atstovai bei įmonės padalinių ar grupės įmonių darbuotojų atstovai. Tuomet atitinkamai papildytina ir EDTĮ 3str. 3d.

Išvados ir pasiūlymai dėl Europos darbo tarybų veiklos pagal kitų valstybių narių teisę
EDTĮ taip pat reguliuoja kai kuriuos visuomeninius santykius tais atvejais, kada Europos darbo taryba yra kuriama pagal kitų valstybių narių teisę dėl jose esančios Europos Bendrijos įmonės buveinės ar įmonių grupės kontroliuojančios įmonės buveinės (EDTĮ 2 str. 3 d.). Visa šiandieninė EDTĮ praktinio taikymo praktika yra susijusi su Lietuvoje dirbančių darbuotojų skyrimu į pagal užsienio valstybių teisę sudaromus specialiuosius derybų komitetus bei jose veikiančias stambių tarptautinių kompanijų Europos darbo tarybas.

Tyrimo rezultatai: 2008 m. Lietuvoje veikė bent 102 Europos Bendrijos įmonės ar Europos Bendrijos įmonių grupių įmonės (ar jų padaliniai), kurių kontroliuojanti įmonė turėjo veikiančią Europos darbo tarybą (daugiausia iš Švedijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir kt.). 74 iš 102 (arba 73% visų Lietuvoje veikiančių) padalinių atstovai atsakė į tyrimo autorių parengtus klausimus. Iš 74 apklaustų įmonių 15 nurodė turinčios EDT narį, 59 – neturinčios. Respondentams, nurodžiusiems, jog jų įmonė neturi EDT nario, buvo pateiktas klausimas apie tai, ar jie žino, kad jų “motininėje“ (patronuojančioje) įmonėje/įmonių grupėje veikia Europos darbo taryba. Tik 16 (arba 27%) apklaustų įmonių atstovų nurodė žinantys, jog jų įmonėje/įmonių grupėje veikia Europos darbo taryba (5 įmonės (padaliniai) iš 16 nurodė, jog ketina ateityje rinkti arba skirti EDT narį.). Dar mažiau respondentų nurodė, jog apie EDT egzistavimą žino ir Lietuvos padalinio/įmonės darbuotojai. Taigi, net 73% Lietuvoje veikiančių ir apimamų įmonių (padalinių) darbdavių ar jų atstovų nežino, jog Europos Bendrijos lygmenyje vykdomos informavimo ir konsultavimo procedūros ir veikia Europos darbo tarybos, o net 86% įmonių (padalinių) apie tai nežino ir jų darbuotojai.

Tai daugiausia galima paaiškinti ta aplinkybe, kad šios Europos darbo tarybos buvo įsteigtos iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, o susitarimu ar įstatyme numatyta jų įsteigimo tvarka ir sudėtis nereikalauja atsižvelgti į valstybių narių skaičiaus padidėjimą ir peržiūrėti personalinę sudėtį – pagal Direktyvos priedo 1 str. d) p., kiekviena valstybė narė, kurioje Bendrijos įmonė turi vieną ar daugiau padalinių, arba kurioje Bendrijos įmonių grupė turi kontroliuojančią ar kontroliuojamą įmonę, atstovauja vienas narys, todėl naujai steigiamoje Europos darbo taryboje Lietuvoje dirbančių darbuotojų atstovas privalo būti, nebent anksčiau vykusiose derybose dėl informavimo ir konsultavimo susitarimo sudarymo buvo nuspręsta kitaip. Pakeisti susiklosčiusią Lietuvos darbuotojams nepalankią situaciją galima ne įstatymų leidėjo iniciatyva, o tik pačių darbuotojų atstovų ar centrinės vadovybės iniciatyva, peržiūrint sudarytus susitarimus ir susitariant dėl darbuotojų atstovų iš neatstovaujamų valstybių įtraukimo. Pažymėtina, kad Europos darbo tarybos pritaikymo prie besikeičiančios įmonės struktūros problemą siūloma spręsti direktyvos 94/45/EB pakeitimais, kurie planuojami Europos Bendrijų Komisijos iniciatyvoje .

Naudojant parengtą klausimyną “Anketa Europos darbo tarybos nariui, atstovaujančiam Europos Bendrijos įmonės , įmonių grupės Lietuvos padalinio darbuotojus“ apklausus 11 Lietuvos darbuotojus atstovaujančių EDT narių (5 nariai arba atsisakė dalyvauti apklausoje arba su jai nepavyko susisiekti), nustatyta:

1)    Lietuvos darbuotojų atstovai dalyvauja Europos darbo tarybose, kurios kuriamos pagal Suomijos, Šveicarijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Norvegijos teisę. Visose jose buvo pasirinktas EDT modelis, o ne individualiai susitarta dėl  kitokios informavimo ir konsultavimo tvarkos;

2)    į Europos lygmens įmonių ir koncernų struktūras yra įtrauktos daugiausia didelės, virš 250 darbuotojų turinčios lietuviškos įmonės, kuriose jau egzistavo darbuotojų atstovavimas per profesinių sąjungų struktūras;

3)    Europos darbo tarybų nariai nuo Lietuvos darbuotojų yra arba profesinių sąjungų rinkti arba visų darbuotojų rinkti atstovai, tačiau ne darbo tarybos nariai. Jų narystės Europos darbo taryboje patirtis svyruoja nuo 1 iki 4 metų;

4)    Lietuvos darbuotojų atstovai daugiausia buvo kviečiami prisijungti prie jau išrinktų Europos darbo tarybų, nes tik dviem atvejais buvo dalyvauta specialiojo derybų komiteto veikloje ir steigiama nauja Europos darbo taryba. Vienu atveju centrinė vadovybė, kitu – užsienio šalių darbuotojų atstovai iškėlė iniciatyvą ar pranešė apie būtinybę deleguoti atstovą nuo Lietuvos darbuotojų į specialųjį derybų komitetą. Kaip teigia apklaustieji, skiriant specialiojo derybų komiteto narius didesnių sunkumų nebuvo patirta, darbdavys šiam procesui netrukdė, tiek atstovą skyręs darbuotojų atstovas, tiek ir paskirtasis specialiojo derybų komiteto narys teigė supratęs būsimus uždavinius ir tikslus;

5)    Lietuvos darbuotojus atstovaujantys Europos darbo tarybos nariai buvo rinkti arba darbuotojų konferencijoje (visuotiniame susirinkime), arba jie kokiu nors būdu buvo skirti įmonės ar šakinės profesinės sąjungos. Pažymėtina, kad ne visi respondentų nurodyti būdai (rinkimai visuotiniame profesinės sąjungos susirinkime, darbuotojų atstovų rinkimas greta profesinių sąjungų skirto atstovo, šakinės profesinės sąjungos skyrimas) atitinka EDTĮ 26 str. 3 d. numatytus būdus;

6)    išrinktasis į EDT Lietuvos atstovas visais atvejais buvo įmonės darbuotojas, o ne koks kitas asmuo (pvz. profesinės sąjungos pareigūnas). Daugumos apklaustųjų nuomone, EDT nariais turėtų būti renkami ar skiriami tik įmonės, padalinio darbuotojai, ir tik vienas sutiko, kad toks narys galėtų priklausyti šakinei ar teritorinei profesinei sąjungai, kuri veikia Lietuvos įmonėje ar padalinyje;

7)    EDT nario rinkimo procedūros problemų Lietuvoje nebuvo, darbdaviai iš esmės prisidėjo prie tokių procedūrų organizavimo ir sunkumų nesudarė. Išrinktieji kandidatai nors ir ne tiksliai, tačiau bendrais bruožais žinojo, kokie bus jų veikos uždaviniai ir funkcijos, nors buvo ir beveik nieko apie tai nežinančių;

8)    Europos darbo tarybos, į kurias yra išrinkti Lietuvos darbuotojų atstovai, yra labai skirtingo dydžio (nuo 2 iki 50 narių), ir beveik visos jų turi dar ir komitetą. Tarybų kadencija yra arba 3, arba 4 metai, jos renkasi posėdžiauti kartą per metus arba dažniau, o posėdžius inicijuoja arba Europos darbo tarybos pirmininkas, arba centrinė vadovybė, arba patys tarybos nariai. Šie posėdžiai vyksta skirtingose valstybėse ir tik retais atvejais – centrinės vadovybės biure. Prieš susitikimus su centrine vadovybe paprastai vyksta uždari Europos darbo tarybos posėdžiai. Dažniausiai posėdžiai verčiami į kelias kalbas arba verčiama į visas kalbas tų valstybių, iš kurių yra atvykę tarybos nariai. Lietuvos darbuotojus atstovaujantis Europos darbo tarybos narys kviečiamas į visus tarybos posėdžius;

9)    Europos darbo tarybos nariai yra papildomai mokomi, nes tai yra numatyta susitarime dėl Europos darbo tarybos. Jie mokomi kalbų, ekonominių, finansinių žinių, žinių apie Europos darbo tarybos veiklą, arba yra mokomi pagal poreikį. Eksperto, kurį apmoka centrinė vadovybė, paslaugomis paprastai nesinaudojama, nes tai nenumatyta susitarime; kai kurie respondentai nurodė, jog naudojamasi kelių ekspertų paslaugomis;

10)    apklausus Europos darbo tarybos narius dėl informavimo ir konsultavimo eigos, paaiškėjo, kad centrinė vadovybė reguliariuose metiniuose pranešimuose pateikia įvairiapusę informaciją apie (ekonominę, finansinę, socialinę, darbo sąlygų, garantijų darbuotojams, aplinkos apsaugos, lygių galimybių užtikrinimo, saugos ir sveikatos darbe užtikrinimo, naujų technologijų įvedimo) įmonės būklę. Maždaug pusės apklaustųjų nuomone, centrinė vadovybė pateikia išsamią informaciją, nors tiek pat respondentų negalėjo atsakyti į klausimą apie informacijos pakankamumą, o keli iš jų nurodė, jog pageidautų gauti išsamesnę informaciją;

11)    socialinio dialogo su centrine vadovybe kokybė yra nebloga. Kaip labai gerą arba gerą ją įvertino dauguma respondentų, tik vienas ją įvertino patenkinamai ir nebuvo ją vertinančių blogai ar labai blogai. Europos darbo tarybos nuomonė yra išklausoma, į ją dažnai atsižvelgiama. Informavimas ir konsultavimas esant išimtinėmis sąlygomis (gamybos perkėlimas, uždarymas, kolektyviniai atleidimai) yra pasitaikęs kelių respondentų praktikoje. Pasitaikė ir papildomų Europos darbo tarybos ir centrines vadovybės susitarimų dėl konkrečių veiksmų (pvz. restruktūrizuojant įmonę buvo susitarta dėl kolektyvinių sutarčių perkėlimo į naujas struktūras; dėl būsimo informavimo ir konsultavimo ir pan.);

12)    Europos daro tarybos nario pareigų atlikimui papildomi darbuotojo konfidencialumo įsipareigojimai iš esmės netrukdo pusei apklaustųjų, nors beveik tiek pat jų neturėjo tvirtos nuomonės šiuo klausimu;

13)    Europos Bendrijos įmonės ar įmonių grupės lygmens informavimas ir konsultavimas kol kas nėra padaręs apčiuopiamos įtakos Lietuvoje esančių įmonių ar padalinių veiklai, nors viena jų jau pajautė teigiamų rezultatų. Europos darbo tarybos nariai taip pat vaidina svarbų vaidmenį Lietuvos darbdaviui gaunant informaciją apie informavimo ir konsultavimo būklę visos Europos Bendrijos įmonės ar įmonių grupės lygiu;

14)    Respondentų teigimu, Lietuvos darbdavys iš esmės padeda įgyvendinti Europos darbo tarybos nario pareigas (leidžia dalyvauti renginiuose, organizuoja keliones, sudaro sąlygas mokytis užsienio kalbos darbo metu, teikia informaciją). Įgyvendinant nario pareigas, parama gaunama ir iš narį paskyrusios profesinės sąjungos, centrinės vadovybės, kitų Europos darbo tarybos narių ar komiteto;

15)    Lietuvoje esančios įmonės ar padalinio darbuotojai nėra visiškai pasyvūs, tačiau aktyviai Europos darbo tarybos veikla nesidomi. Dauguma respondentų nurodė, kad tokia veikla domimasi tik šiek tiek, keliais atvejais ja visai nesidomima;

16)    EDTĮ taisytinų trūkumų dabartiniai EDT nariai neįžvelgia. Tik vienas jų pažymėjo, kad nariui turėtų būti sumažintas tiesioginis darbo krūvis arba apibrėžtas nario veiklai skiriamas darbo laikas. Principinių Europos darbo tarybos, kaip darbuotojų informavimo ir konsultavimo modelio, trūkumų dauguma respondentų taip pat neįžvelgia;

17)    EDT narių patirtis renkant informaciją ir konsultuojant centrinę vadovybę yra daugiau pozityvi, nei negatyvi, nors apčiuopiamos naudos nei jiems, nei Lietuvos darbuotojams konkrečiu atveju dar nebuvo pajausta. Didžioji dauguma mano, kad Europos darbo tarybų veikla tikrai naudinga arba daugiau naudinga nei nenaudinga Lietuvos įmonei ar padaliniui. Visi sutiko, kad ji naudinga tiek Lietuvoje esančio padalinio ar įmonės darbuotojams, tiek ir pačiai Europos Bendrijos įmonei ar įmonių grupei.

Išvada: EDTĮ ta apimtimi, kuria yra reglamentuojamas Lietuvos darbuotojus atstovaujančių narių į specialųjį derybų komitetą ar Europos darbo tarybą rinkimas bei skyrimas, garantijos, teisių apsauga ir išlaidų atlyginimas veikia gerai.
Pasiūlymai: galiojančių teisinių nuostatų, apibrėžtų EDTĮ 2 str. 3 d. nekeisti. Būsimuosius pakeitimus sieti su galimais direktyvos 94/45/EB pakeitimais, kurie planuojami Europos Bendrijų Komisijos iniciatyvoje .

ANALITINIS DARBO TARYBŲ GALIMYBIŲ VEIKTI AUKŠTESNIAME NEI ĮMONĖS LYGMENYJE VERTINIMAS

Darbo ir socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo “Darbo tarybų steigimo analizė ir plėtros perspektyvos“  išvados ir rekomendacijos

2006 metais Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą “Darbo tarybų steigimo analizė ir plėtros perspektyvos“, kuris, be kita ko parodė ir eilę trūkumų, ypač – susijusių su nepakankama Lietuvoje veikiančių darbo tarybų narių kvalifikacija. Dviejų pastarųjų metų laikotarpiu – nuo 2006 iki 2008 metų, ekspertiniais vertinimais, šioje srityje neįvyko jokių esminių pokyčių, todėl 2006 metų tyrimo rezultatai bei jo išvados lieka aktualios ir šiuo metu.
Žemiau pateikiamos 2006 metų tyrimo išvados, kurios itin aktualios vertinant darbo tarybų veiklos aukštesniame nei įmonės lygmenyje plėtros galimybes.

Vykdant tyrimą “Darbo tarybų steigimo analizė ir plėtros perspektyvos“ nustatyta, jog įmonėse, kuriose yra veikiančios darbo tarybos, labai opi tarpusavio komunikavimo Darbdavys  Darbo taryba  Darbuotojai problema, bei, kas itin svarbu – darbo tarybų narių patirties bei jų, kaip darbo tarybos narių, darbui būtinų žinių stoka. Tyrimo duomenimis, didžiosios dalies darbo tarybų veikla yra nepakankamai aktyvi ir efektyvi dėl to, jog darbo tarybų nariai neturi patirties bei elementarių žinių darbuotojų dalyvavimo klausimais bei apskritai – socialinių ir ekonominių žinių. Išrinkus DT ji dažnai nežino kaip elgtis, ką daryti, kaip bendrauti su darbdaviu bei keistis informacija su darbuotojais (tai daug kartų pažymėjo apklausoje dalyvavę respondentai). Darbo tarybų narių atstovavimo žinių stoką patvirtino ir tas faktas, jog didelė dalis tyrimo metu atliktose apklausose dalyvavusių respondentų negalėjo atsakyti į klausimą, ar darbo taryba gerai atstovauja įmonės darbuotojų interesus – tai liudija apie tą faktą, jog nei darbuotojai, nei kas itin svarbu – jų atstovai dažnai nežino, kaip “atrodo” atstovavimas ir todėl negali objektyviai įvertinti jo kokybės.

Taigi apibendrinant 2006 metų tyrimo rezultatus galima teigti, jog darbuotojų atstovavimas darbo tarybose įmonės lygmeniu, nors ir labai pozityvus ir sveikintinas, bet vis dar tebėra naujas (ypač – lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis), plėtojamas ir netobulas reiškinys Lietuvoje. Todėl manome, kad pirmiausia turi būti skiriamas didžiausias dėmesys įmonės lygmeniu pilnai įgyvendinti darbo tarybos funkcijas bei ištobulinti darbo tarybų veiklą, o darbo tarybų veiklos aukštesniame lygyje (atsižvelgiant į jų veiklos patirtį įmonės lygmeniu) galimybė, mūsų nuomone, kol kas nėra savalaikė ir tikslinga.
Esant tokiai situacijai būtų neracionalu proteguoti darbo tarybų veiklos plėtrą į aukštesnį nei įmonės lygmenį – darbo tarybų nariai, neturintys patirties ir nežinantys, kaip deramai atstovauti darbuotojų interesus įmonės lygmenyje, neabejotinai nebūtų pajėgūs šių interesų atstovauti aukštesniame nei įmonės, t.y. šakos, teritoriniame ar nacionaliniame, lygmenyje.
Tarptautinių teisės aktų apžvalgos išvados

Išanalizavus tarptautinių (JTO, TDO, Europos Tarybos, Europos Sąjungos priimtų) teisės aktų nuostatas dėl darbo tarybų veiklos pažymėtina, kad darbo tarybų veiklos aukštesniame nei įmonės lygmuo galimybė tiesiogiai neprieštarauja jokiam tarptautiniam teisės aktui.

Antra vertus atkreiptinas dėmesys į šiuos aspektus:
1)    suteikus darbo taryboms galimybes veikti šakos, teritoriniu ar nacionaliniu lygmeniu turi būti nustatytas profesinių sąjungų ir darbo tarybų tarpusavio santykis:

a) ar šie subjektai veikia kartu,
b) jų tarpusavio teisės ir pareigos,
c) jų teisės ir pareigos atstovaujamiems darbuotojams,
d) kaip iš šių subjektų renkama labiausiai atstovaujanti darbuotojus organizacija,
e) turi būti sukurta tokia sistema, pagal kurią, kai egzistuoja keletas subjektų, atstovaujančių darbuotojų interesus, turi būti imamasi priemonių garantuoti, jei reikia, kad šių subjektų egzistavimas nebūtų panaudojamas atitinkamų darbuotojų organizacijų padėčiai susilpninti;

2)    kai kurie tarptautiniai teisės aktai (1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 straipsnio 1 dalis, 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 straipsnis ir kt.) reglamentuoja profesinių sąjungų veiklą: numato jų tiesioginę apsaugą, teises, pareigas ir t.t. Šie teisės aktai ar jų konkrečios nuostatos taikomos tik profesinėms sąjungoms. Lietuvoje darbo taryboms suteikus galimybes veikti šakos, teritoriniu ir nacionaliniu lygmeniu darbo tarybos taptų profesinių sąjungų alternatyva – t. y. atstovautų darbuotojus aukščiausiais lygmenimis. Tačiau tai nebūtų profesinės sąjungos ir joms nebūtų taikomi minėti tarptautiniai teisės aktai. Situacija, kai darbuotojų atstovai, turintys galimybes veikti tuose pat lygmenyse, turi skirtingas teises ir pareigas vertintina neigiamai.

Europos Sąjungos valstybių praktikos analizės išvados ir rekomendacijos

Išanalizavus Europos Sąjungos valstybių narių, kuriose egzistuoja darbo tarybų institutas (Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Vengrijos, Olandijos, Slovėnijos bei Ispanijos), praktiką darbuotojų atstovavimo darbo tarybose aspektu pažymėtina, kad:

1)    Europos Sąjungos valstybėse narėse pagrindiniai kolektyvinių darbo santykių subjektai yra profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos. Šios organizacijos yra pagrindiniai subjektai socialiniame dialoge.  Kaip nurodo Europos Komisija, profesinės sąjungos Europoje išgyvena ne pačius geriausius laikus (sumažėjęs narių profesinėse sąjungose skaičius, naujosiose Europos Sąjungos valstybėse socialinio dialogo vystymui trukdo profesinių sąjungų silpna organizacija ir finansiniai sunkumai ), tačiau pastaraisiais metais visoje Europoje profesinės sąjungos sprendžia šią problemą vystydamos naujas atgaivinimo strategijas ir metodus.  Perėjimas prie žinių ekonomikos, „gerovės valstybės“ modernizacija ir dėl globalizacijos bei liberalizacijos padidėjusi konkurencija meta iššūkį tradiciniam profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų vaidmeniui, į kurį jos turi atsakyti tam, kad prisidėtų prie ekonominio augimo.  Taigi Europos Sąjungoje tendencijos yra atgaivinti profesinių sąjungų galimybes, o ne steigti naujus darbuotojų atstovavimo subjektus sprendžiant efektyvaus darbuotojų atstovavimo problemą;

2)    netgi įmonės lygmenyje kaip darbuotojų atstovas Europos Sąjungos valstybėse narėse dominuoja profesinė sąjunga. Atvejų, kad darbo tarybos turėtų teisę veikti aukštesniu nei įmonės lygmeniu, Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje nepasitaikė. Šią teisę turi profesinės sąjungos;

3)    atskirai analizuotose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje) egzistuoja ir darbo tarybos, ir profesinės sąjungos kaip darbuotojų atstovas įmonės lygmeniu. Tačiau įmonės lygmuo apima ir darbuotojų atstovavimą grupės įmonių atžvilgiu. Minėtose Europos Sąjungos valstybėse narėse egzistuojant kelioms darbovietėms, kurios priklauso tai pačiai kompanijai, arba egzistuojant keletui kompanijų, kurios priklauso tai pačiai grupei, gali ar turi būti (priklausomai nuo valstybės teisinio reguliavimo) steigiamos centrinės darbo tarybos. Taip užtikrinama galimybė efektyviai atstovauti darbuotojus tame lygyje, kur priimami sprendimai, ypač ekonominiai. Lietuvoje darbo tarybos neturi tokios galimybės, nes pagal Lietuvos teisės aktus vienoje įmonėje gali veikti tik viena darbo taryba;

4)    kai kuriose analizuotose valstybėse darbuotojų atstovavimas darbo tarybose turi gilias istorines tradicijas: pavyzdžiui, Belgijoje – nuo 1948 metų, Olandijoje – nuo 1950 metų, Vokietijoje – nuo 1952 metų (palyginimui Lietuvoje – nuo 2002 metų). Vis dėlto visais atvejais darbo tarybos veikia tik įmonės lygmeniu ir netgi šiame lygyje tik retais atvejais (Ispanija ir kt.) turi kolektyvinių derybų teisę. Lietuvoje darbo tarybos gali sudaryti įmonės kolektyvinę sutartį – lyginant su Europos Sąjungos valstybių patirtimi tai jau yra didelių įgaliojimų suteikimas darbo taryboms;

5)    pažymėtina tendencija, kad darbo tarybos ir profesinės sąjungos minėtose Europos Sąjungos valstybėse narėse yra glaudžiai susijusios. Daugelyje valstybių teisės aktai suteikia galimybę įmonėje veikti ir darbo tarybai, ir profesinei sąjungai. Tačiau profesinė sąjunga nesteigiama, nes darbo taryba vienu ar kitu būdu (priklausomai nuo valstybių: pavyzdžiui, Slovėnijoje darbo tarybų nariai dažniausiai yra profesinių sąjungų aktyvūs nariai; Vokietijoje profesinės sąjungos turi didžiausią įtaką darbo tarybų veiklai; Prancūzijoje kompanijose, kuriose yra keletas įmonių ir darbuotojų skaičius viršija du tūkstančius, profesinės sąjungos gali turėti centrinį profesinių sąjungų atstovą ir t.t.) veikia sutinkamai su profesinės sąjungos interesais. Iš atliktos analizės seka išvada, jog ir Lietuvoje turėtų būti skatinamas didesnis profesinių sąjungų ir darbo tarybų bendradarbiavimas.

6)    Siekiant įvertinti objektyvias sąlygas tokiam bendradarbiavimui Lietuvoje būtina įvertinti profesinių sąjungų atstovų nuostatas dėl darbo tarybų, kaip savarankiško instituto, veiklos aukštesniame nei įmonių lygmenyje bei profesinių sąjungų ir darbo tarybų bendradarbiavimo galimybių. Šiuo tikslu buvo atlikta trumpa aukščiausio lygio profesinių sąjungų organizacijų atstovų – nacionalinių, šakinių bei teritorinių profesinių sąjungų organizacijų pirmininkų apklausa. Apklausos rezultatai pateikiami žemiau.

Profesinių sąjungų atstovų apklausos rezultatų analizė išvados

Siekiant įvertinti profesinių sąjungų požiūrį į glaudesnį darbo tarybų ir profesinių sąjungų bendradarbiavimą, vykdant tyrimą buvo atlikta aukšto rango profesinių sąjungų pareigūnų – nacionalinių, šakinių ir teritorinių profesinių sąjungų organizacijų, priklausančių trims pagrindiniams nacionaliniams profesinių sąjungų centrams – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (toliau – LPSK), Lietuvos profesinei sąjungai “Solidarumas“ (toliau – LPS “Solidarumas“ bei Lietuvos darbo federacijai (toliau – LDF), vadovų apklausa. Apklausai atlikti buvo parengtas trumpas klausimynas, apimantis klausimus, susijusius su respondentų atstovaujamos organizacijos identifikavimu, jų požiūriu į darbo tarybų, kaip savarankiško instituto, veiklos galimybes aukštesniame nei įmonės lygmenyje bei apie darbo tarybų ir profesinių sąjungų bendradarbiavimo galimybes. Pagrindinės atliktos respondentų atsakymų į pateiktus klausimus analizės išvados:

•    profesinės sąjungos kategoriškai pasisakytų prieš bet kokią iniciatyvą perkelti darbo tarybų, kaip savarankiško instituto, veiklą į aukštesnį nei įmonės lygį;
•    profesinių sąjungų vadovai labai palankiai vertina bendradarbiavimo tarp profesinių sąjungų ir darbo tarybų galimybę;
•    palankiausiai profesinės sąjungos vertina galimybę informuoti darbo tarybų narius apie profesinių sąjungų organizuojamas akcijas, seminarus, mokymus socialinio dialogo vystymo klausimais Lietuvoje bei galimybę įtraukti darbo tarybų narius į profesinių sąjungų judėjimą.

Mūsų nuomone gauti rezultatai leidžia teigti, jog būtina sudaryti sąlygas glaudesniam profesinių sąjungų ir darbo tarybų bendradarbiavimui Lietuvoje.

Apibendrinimai dėl darbo tarybų galimybių veikti aukštesniame nei įmonės lygmenyje

Atsižvelgiant į tarptautinių teisės aktų nuostatas, galima konstatuoti, kad pagal šių teisės aktų nuostatas darbo tarybų veiklos išplėtimas šakos, teritoriniu ir nacionaliniu lygmeniu yra įmanomas arba, kitaip tariant, šių klausimų tiesioginis nereglamentavimas, suponuoja teiginį, kad tai nedraudžiama. Tačiau tokiu atveju turi būti aiškiai sureguliuotas darbo tarybų ir profesinių sąjungų tarpusavio santykis, laikantis tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o visų pirmą – profesinių sąjungų prioritetinių teisių ir funkcijų pripažinimo. Kita vertus būtina pastebėti, kad nei vienoje iš analizuotų valstybių darbo tarybos nefunkcionuoja aukštesniu nei įmonės lygiu, išskyrus taip vadinamą įmonių grupių lygį, kai vienai grupei priklausančių įmonių darbo tarybos deleguodamos po kelis atstovus suformuoja centrinę darbo tarybą. Tačiau tai jokiu būdu negali būti traktuojama, kaip darbo tarybos funkcionavimas aukštesniu nei įmonės lygiu.

Pagal Lietuvos teisę veikla šakos, teritoriniu ar nacionaliniu lygmeniu yra profesinių sąjungų prerogatyva, todėl siekiant suteikti tokią veiklos galimybę ir darbo taryboms, reikėtų keisti Lietuvos teisės aktus. Atsižvelgiant į nacionalinių teisės aktų nuostatas yra taikomas ir 1981m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 154 Dėl kolektyvinių derybų skatinimo 3 straipsnis, nurodantis, kad tais atvejais, kai nacionaliniai įstatymai arba kiti norminiai aktai pripažįsta darbuotojų atstovų egzistavimą pagal 1971m. konvencijos dėl darbuotojų atstovų 3 straipsnio b papunktį, nacionaliniuose įstatymuose arba remiantis atitinkama valstybės praktika gali būti nustatoma, kaip šios Konvencijos terminas “kolektyvinės derybos“ yra taip pat taikytinas derybose su minėtais atstovais. Taigi Lietuvos teisės aktuose įtvirtinus darbo tarybų teisę veikti šakos, teritoriniu ar nacionaliniu lygmeniu, turėtų būti nurodoma, kad terminas “kolektyvinės derybos“ apima ir derybas, kuriose darbuotojams atstovauja darbo tarybos. Pažymėtina, kad išplėtus darbo tarybų veiklos galimybes šakos, teritoriniu ir nacionaliniu lygmeniu, darbo tarybos taptų alternatyviu profesinėms sąjungoms subjektu. Vadinasi, labiausiai darbuotojams atstovaujanti organizacija turėtų būti nustatoma įvertinant visas veikiančias profesines sąjungas ir visas veikiančias darbo tarybas. Pirma, Lietuvos teisės aktai turėtų nustatyti darbo tarybų ir profesinių sąjungų santykį šiuo klausimu: a) po vieną labiausiai atstovaujančią darbuotojus profesinę sąjungą ir darbo tarybą, b) po kelias labiausiai atstovaujančias darbuotojus profesines sąjungas ir darbo tarybas, c) keletas labiausiai darbuotojus atstovaujančių organizacijų, nesvarbu, ar tai bus tik profesinės sąjungos, ar ir darbo tarybos ir koks jų skaičius ir pan.

Praktikoje jau dabar kyla sunkumų nustatant labiausiai darbuotojus atstovaujančias organizacijas, nes nei Lietuvos, nei tarptautiniai teisės aktai nenurodo, kokie požymiai išskiria labiausiai atstovaujančią darbuotojus organizaciją iš kitų. Ateityje – priskyrus ir darbo tarybas prie šakos, teritoriniu ir nacionaliniu lygmeniu darbuotojus atstovaujančių organizacijų – klausimo sprendimas taptų dar sudėtingesnis.

Daugumą Darbo kodekse įtvirtintų teisių, Lietuvos darbuotojai įgyvendina per savo atstovus – profesines sąjungas ar darbo tarybas. Jeigu darbo tarybos, būdamos darbuotojų atstovu šakos, teritoriniu ar nacionaliniu lygmeniu, neturės minėtų teisių (pvz. teisės streikuoti), tai negalės jų įgyvendinti, o tai pažeis darbuotojų teises. Taigi darbo tarybas pripažinus subjektais, patenkančiais į “darbuotojų organizacijų“ sąvoką ir suteikus joms teises veikti šakos, teritoriniu bei nacionaliniu lygmenimis, teisės aktuose turėtų būti užtikrinamos darbo tarybų teisės ir pareigos, lygiavertės profesinių sąjungų teisėms ir pareigoms atstovaujant darbuotojus aukštesniu nei įmonės lygiu.

Atsižvelgiant į tai, kad darbo tarybos istoriškai buvo suformuotos ir šiuo metu visose valstybėse taipogi funkcionuoja kaip žemiausio, t.y. įmonės, lygio socialinės partnerystės subjektai, nematome galimybių darbo tarybų, kaip savarankiško instituto, veiklos sritį Lietuvoje perkelti į aukštesnį socialinio dialogo lygį. Mūsų nuomone, darbo tarybų atstovaujamų darbuotojų interesų atstovavimo perkėlimas į aukštesnį nei įmonės lygmenį galimas tik per profesines sąjungas. Šiuo tikslu visais galimais būdais turėtų būti skatinamas darbo tarybų ir profesinių sąjungų bendradarbiavimas.

Manytume, jog šiuo metu būtų tikslinga reformuoti ir palengvinti darbo tarybų steigimosi bei veiklos sąlygas įmonių ir jų struktūrinių padalinių lygiu, t.y. supaprastinti darbo tarybų rinkimo procedūrą ir jos teisinį reglamentavimą, visų pirma apsvarstant galimybę numatyti teisinį leidimą steigti darbo tarybas įmonių struktūriniuose padaliniuose, kad jos būtų “arčiau darbuotojų“. Ypatingai reikėtų peržiūrėti teisinį draudimą darbo tarybas steigti valstybės tarnybos sektoriaus institucijose.
Siekiant glaudesnio dviejų darbuotojų atstovavimo formų bendradarbiavimo, visų pirma, reikėtų iškristalizuoti jų funkcijas remiantis Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu, kur darbo taryboms suteikiama informavimo ir konsultavimo teisė, o profesinės sąjungos veda derybas dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir darbuotojų darbo sąlygų nustatymo. Kitaip tariant, darbo tarybų institutą reikėtų laikyti ne alternatyva profesinėms sąjungoms (kaip šiuo metu yra Lietuvoje), bet partneriu, vykdančiu tam tikras specifines darbuotojų atstovavimo funkcijas įmonėje ir įgyvendinančiu aukštesnio lygio profesinės sąjungos idėjas konkrečioje įmonėje. Pritariant aukštesnio lygio profesinės sąjungos ir darbo tarybos bendradarbiavimui, manytume, tikslinga būtų sudaryti galimybes tokiai profesinei sąjungai dalyvauti darbo tarybos formavime.

Profesinės sąjungos, turinčios pakankamai gilias socialinio dialogo bei kolektyvinių darbo santykių tradicijas, o taip pat turinčios, nors ir nepakankamai gausias, bet santykiškai stiprias struktūras – nacionalinius profesinių sąjungų centrus, regionines bei šakines profesinių sąjungų organizacijas – galėtų tapti pakankamai stipriu ir kompetentingu darbo tarybų bei jų atstovaujamų darbuotojų partneriu kolektyviniuose darbo santykiuose; juo labiau, jog tokia praktika paplitusi absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių. Itin šiame kontekste svarbus ir tyrime identifikuotas palankus profesinių sąjungų požiūris į galimą profesinių sąjungų ir darbo tarybų bendradarbiavimą. Kaip turėtų būti įgyvendinamas didesnio darbo tarybų ir profesinių sąjungų bendradarbiavimo principas, turėtų nuspręsti patys socialiniai partneriai (manytume, jog vertėtų atlikti ir specialią studiją, kurios tikslas būtų – pasiūlyti Lietuvai priimtiniausias šių dviejų institutų bendradarbiavimo formas). Mūsų nuomone galimybių spektras labai platus – nuo įstatymiškai įteisinto reikalavimo į darbo tarybų posėdžius kviesti/informuoti atitinkamų šakų profesines sąjungas iki švietėjiško pobūdžio renginių, bendrų seminarų, diskusijų, mokymų, geros patirties pavyzdžių.