Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga (LMP) šiemet mini 35 metų jubiliejų: jos įkūrimo data laikoma 1989 lapkričio 22 d. Simboliška, kad šios gražios sukakties proga kalbiname LMP pirmininką Raimondą Tamošauską. Jo kelias į profesines sąjungas išties spalvingas. Kviečiame susipažinti su vienos aktyviausių organizacijų lyderių iš arčiau!

– Papasakokite apie savo kelią į Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos (LMP) pirmininko pareigas.

Ironiška, kad anksčiau sakydavau, jog jei nepatinka darbo santykiai, turite laisvę rinktis ir keisti darbo vietą, ir pasiūlydavau kurti profesinę sąjungą. Gal dėl to, kad mano paties specialybė – paklausi ir reikalinga, tad man pačiam diskomforto darbo vietoje neteko pajusti.

Tačiau vieną 2000-ųjų metų penktadienį kolega iš „Švyturio“ alaus daryklos, kurioje dirbau, kreipėsi į mane pagalbos, kad padėčiau sužinoti, kaip steigiama profesinė sąjunga. Susisiekėme su dabartinio LR Seimo nario Algirdo Syso (jis anksčiau vadovavo profesinėms sąjungoms) biuru. Mums patarė kreiptis į Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos (LMP) pirmininkę Gražiną Gruzdienę. Ji pakvietė į susitikimą sekmadienį Klaipėdoje restorane “Skandalas”, kuriame ne tik sužinojau kaip steigti profesinę sąjungą, bet ir išgirdau kolegų iš Belgijos bei UAB „Philip Morris Lietuva“ profesinės sąjungos  patirtis.

Pirmadienį kolegoms perdaviau gautą informaciją. Prasidėjo „Švyturio“ gamyklos profesinės sąjungos kūrimo procesas: labai greitai, vos per keletą dienų surinkome 60 darbuotojų, norinčių tapti profesinės sąjungos nariais, ir tą patį šeštadienį suorganizavome steigiamąjį profesinės sąjungos susirinkimą, į kurį atvyko net Klaipėdos žiniasklaida – teko duoti ir pirmąjį interviu. Susirinkimą padėjo pravesti teisininkas (šiuo metu advokatas) Nerijus  Kasiliauskas.

Aš pats tapau šios naujos profesinės sąjungos komiteto nariu, o 2002 m. – jos pirmininku.

Kadangi „Švyturio“ gamyklos profesinė sąjunga tapo LMP nare, nuo pat pirmųjų dienų aktyviai dalyvavau ir šios organizacijos tarybos, įvairių derybinių grupių veikloje nei tik maistininkų šakoje, bet ir kituose sektoriuose. Vėliau, 2008 m., buvau išrinktas ir UAB „Philip Morris Lietuva“ profesinės sąjungos pirmininku.

Derybininko veikla man labai patiko, tačiau prieš šešetą metų buvau išrinktas LMP pirmininkės G. Gruzdienės pavaduotoju, o jai pasitraukus iš pirmininkės pareigų – LMP vadovu. Juo dar penkeriems metams buvau išrinktas ir 2024 m. gegužę vykusiame LMP suvažiavime. Taigi, įsiliejimas į mūsų organizacijos veiklą buvo organiškas ir natūralus.

– Tačiau LMP veikla – tik viena Jūsų aktyvaus gyvenimo mozaikos detalė. Pasidalinkite, kuo dar užsiimate.

Nuo pat veiklos profesinėse sąjungose pradžios įsitraukiau ir į savo miesto – Klaipėdos- socialinio dialogo formavimą. 2004 m. tapau Klaipėdos Trišalės Tarybos narys, kelis kartus buvau šios tarybos pirmininku. Taip pat reguliariai organizuodavome Klaipėdos profesinių sąjungų neformalius susitikimus, kuriame spręsdavome darbuotojų atstovavimo iššūkius regione.

Tapęs LMP pirmininku turiu koncentruotis į visos Lietuvos maisto pramonės darbuotojų problemas, tad neformalūs klaipėdiečių susitikimai tapo retesni, tačiau manau, kad praktikoje jie pasiteisino, todėl verta tęsti tradiciją.

Taip pat esu LR Trišalės Tarybos pakaitinis narys, deleguotas nuo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, šios tarybos Darbo santykių komisijos bei Kultūros komiteto narys, aktyviai dalyvaujantis kultūros šakos kolektyvinėse derybose.

Su kultūros darbuotojų iššūkiai susidūriau dar 2008 m., kai pagalbos kreipėsi Klaipėdos muzikinio teatro darbuotojai (jame dirbo ir mano žmona). Tąkart buvo priimtas sprendimas steigti profesinę sąjungą – tapau jos pirmininku.

Tad man suprantamos ne tik privataus, bet biudžetinio sektoriaus darbuotojų problemos.

2022 m. buvau išrinktas Klaipėdos miesto tarybos nariu nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Šiuo metu esu Klaipėdos miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininkas.

– Ar turėdamas tiek įvairios veiklos neperdegate – kaip pavyksta visa tai suderinti?

Turiu tokią svajonę – įgalinti veikti kuo daugiau žmonių profesinėse sąjungose. Jei tai pavyks, laikysiu tai vertingiausiu mano darbo pasiekimu. Kai turėsime daug veiklių žmonių, mes galėsime kalnus nuversti! Yra funkcijų, kurias deleguoju kitiems. Gal pradžioje tai nebūtinai atneš greitus rezultatus, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai subrandins gerų vaisių.

Todėl ir LMP strategija – suaktyvinti pirmines organizacijas įmonėse. Šakinė organizacija (LMP) yra tam, kad išmokytų, suteiktų priemones veikti vietos lygmeniu, bet ne tam, kad spręstų jų smulkias kasdienes problemas.

LMP jau turi gerosios praktikos pavyzdžių: štai „Vičiūnų grupės“ Plungėje profesinėms sąjungoms vadovauja etatinė pirmininkė Vilma Kūrienė. Ir matome akivaizdžius rezultatus – atsiranda vis daugiau aktyvių žmonių, norinčių dalyvauti profesinės sąjungos veikloje. Šiandien toje organizacijoje yra apie 30  žmonių, kurie yra įsitraukę į veiklą – tai pripažįsta ir darbdavys.

– Kokios, jūsų nuomone, buvo svarbiausios pastarųjų kelių dešimtmečių LMP pergalės stiprinant socialinį dialogą ir ginant darbuotojų teises?

Mano požiūriu, LMP išskirtinumas tame, jog esame aktyvūs ir reaguojame į įvykius „čia ir dabar“. Pamenu mūsų akciją prie Seimo narių namų dar 2003 metais, kai protestavome prieš tuometinio Darbo kodekso pakeitimus. Piketavome ir 2016 m., prie partijų būstinių, prieš buldozerio principu stumiamą Darbo kodekso reformą. Esame darę ir ne vieną akciją prie darbdavių organizacijų.

Nuolat sekame socialinės politikos pokyčius šalyje, įsitraukiame į Trišalės Tarybos veiklą. Taip pat į LMP tarybos posėdžius bei kitus renginius kviečiamės politikos formuotojus bei kitus atsakingus asmenis.

Mūsų tikslas – kad politikai žinotų, kuo gyvena profesinės sąjungos, o mūsų nariai žinotų politikos aktualijų pulsą.

Dar paminėčiau 2011 m. plačiai nuskambėjusią bylą dėl  „Švyturio-Utenos alaus”  gamyklos darbuotojų streiko, kuris buvo organizuojamas siekiant didesnio atlyginimo darbuotojams pagal kolektyvinę sutartį.

Tąkart visų instancijų teismų sprendimu, planuotas streikas buvo atidėtas, o galiausiai – pripažintas neteisėtu. Esą alus – „gyvybiškai svarbus produktas“.

Visgi, nors toks motyvas ir juokingai skamba, šis streikas paskatino keisti kai kurias Darbo bei Civilinio kodeksų nuostatas dėl streikų organizavimo.

Perėjome visas instancijas Lietuvoje, be to kreipėmės į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Asociacijų laisvės komitetą, kuris pateikė rekomendacijas Lietuvai dėl kolektyvinių ginčų reguliavimo.

Taigi, jei reikia, savo teises giname ne tik Lietuvos, bet ir europiniu ar tarptautiniu mastu.

– Kokius pagrindinius iššūkius šiandien patiria maisto pramonės darbuotojai Lietuvoje bei Europoje?

Manyčiau didžiausias iššūkis įmonėms šalyje bei visoje Europoje yra didelis spaudimas gaminti pigų maistą. Vartotojai nenori permokėti už maistą, tuomet darbdaviai produkciją stengiasi gaminti taupydami kaštus, o tuo pačiu ir išlaidas darbo užmokesčiui. Ir tai paliečia visą maisto tiekimo grandinę, pradedant žemės ūkio produkcija. Todėl žemdirbiams ir reikalingos subsidijos, kad žemės ūkio sektorius išsilaikytų.

Šis spaudimas kasmet didėja, ir maisto pramonė, deja, tampa žemų atlyginimų pramone. Be to, susiduriame su spartėjančiu darbo jėgos senėjimu: didžioji darbuotojų dalis  yra 45-60 m. amžiaus grupėje. Natūralu, kad šie darbuotojai greitu metu pasitrauks iš darbo rinkos. O jaunimo dėl mažų atlyginimų gamyklose yra nedaug. Todėl sektoriuje juntamas darbuotojų stygius.

Viena iš išeičių įmonėms – modernūs technologiniai sprendimai. Nors energetinė krizė davė šiokį tokį postūmį gamybos automatizacijai, tačiau reikalingos daug didesnės investicijos. Kol kas įmonės bando laviruoti mokėdamos mažesnius atlyginimus darbuotojams – darbdaviai suvokia, kad vyresnio amžiaus darbuotojai mažesniuose miestuose vargiai ras kitą darbą. Tačiau žvelgiant į priekį drįsčiau prognozuoti, kad jei nebus daromi reikalingi sprendimai, po kokių 5-ių metų mūsų maisto pramonės gali nelikti.

Kitose šalyse ši problema jau suvokta, ir į maisto pramonę investuojama, tuo metu Lietuva yra sąrašo apačioje – mes į šį sektorių investuojame mažiausiai.

– Jūsų požiūriu, kokių priemonių reikėtų imtis šioje situacijoje?

Pagrindinis dalykas – darbuotojų ir profesinių sąjungų derybinės galios stiprinimas, kad galėtų derėtis dėl oraus ir teisingo atlygio. Minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) – tai nėra norma. Jis turi būti vienetinė išimtis.

Darbuotojams reikia mokėti normalų atlyginimą. Tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių politikos formuotojų tikslų. Tuo metu, dėl darbdavių spaudimo MMA kasmet nėra didinamas pagal Trišalėje taryboje suderėtą jo nustatymo formulę: tokiu būdu darbuotojai kasmet netenka 10-30 proc. žadėtos MMA sumos. Atlyginimų klausimas būtų vienas iš įrankių, kuris galėtų priversti įmones investuoti į atsinaujinimą – o naujos technologijos padėtų sklandžiai pereiti prie tvarios gamybos ir išspręsti darbuotojų trūkumo klausimą. Deja, kol kas sprendimų ta linkme nematome…

– Kokių žingsnių tikitės iš naujai išrinktų LR Seimo narių maisto pramonės darbuotojų gerovei?

Esu nusiteikęs gana optimistiškai, nes Seime turime bendraminčių – kolegos Inga Ruginienė, Tomas Tomilinas, Algirdas Sysas ir dar keli Seimo nariai, kurie gali pakreipti sprendimus reikiama linkme.

Tačiau, mano požiūriu, svarbiausia mums, profesinėms sąjungoms, turėti strategiją – ko siekiame. O tada tos strategijos kryptingai laikytis.

– Kas Jus labiausiai įkvepia ir motyvuoja nelengvame darbe?

Dievas. Tvirtai žinau, kad esu Jo plano dalis, ir tuo planu pasitikiu. Kur esu šiuo metu – ten ir turiu būti.

Kita vertus, motyvuoja darbo rezultatai ir moralinių vertybių pamatas: kai žinau, kad darau gera žmonėms ir neinu prieš savo sąžinę – nevagiu, nemeluoju, neapgaudinėju…

Taip pat nelaukiu padėkos už savo darbus, nes ne tai yra mano tikslas. Užtenka žinojimo, kad padariau viską, ką šiandien galėjau. O kaip kiti įvertins mano veiksmus – tai jų asmeninis pasirinkimas.

Stengiuosi mažiau reaguoti į žmonių nuomones – galbūt tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, leidžiančių išlikti ir nepalūžti sudėtingose situacijose.

– Linkėjimai LMP bendruomenei gražaus jubiliejaus proga.

Linkiu daryti tai, kas, manote, yra būtina, dėl savęs ir dėl kitų, nelaukdami padėkos. Atlygis ateis savaime, pagal tai, ką darome – ar gera, ar bloga. Visi anksčiau ar vėliau turėsime duoti ataskaitą už savo veiksmus ir darbus.

Tad pasistenkime būti sąžiningi prieš save ir kitus!

– Ačiū už pokalbį. Sėkmės prasmingoje veikloje!

Kalbino Jūratė Čilinskaitė