Birželio 6-9 dienomis visoje Europoje milijonai piliečių ir darbuotojų balsuos už būsimus europarlamentarus.

Europos maisto, žemės ūkio ir turizmo profesinių sąjungų federacija (EFFAT) atkreipia dėmesį, jog krizių krečiamame pasaulyje Europai pats metas parodyti politinę valią atsigręžti į žmogų. Ne įmonių pelnas, bet žmonių poreikiai, jų teisės turi tapti svarbiausiu kelrodžiu ES politikoje.

Tvari maisto sistema turėtų būti paremta kokybiškomis darbo vietomis bei kolektyvinėmis derybomis žemės ūkio, maisto gamybos ir turizmo sektoriuose.  Turime sutelkti dėmesį į žmones, ne tik kaip vartotojus, ūkininkus ar darbdavius, bet, visų pirma, kaip darbuotojus, nusipelniusius jų teisių apsaugos.

EFFAT parengė 5 raginimus kandidatams į Europos Parlamentą (EP), kurie atkreipia dėmesį į svarbiausius sektoriaus iššūkius:

1. Raginimas priimti ES direktyvą dėl įdarbinimo tarpininkų bei sąžiningų darbo sąlygų subrangos grandinėse.

Migrantai, sezoniniai ir laikini darbuotojai dažnai patenka į darbo rinką per neformalų ir neskaidrų įdarbinimo procesą, kurį vykdo įdarbinimo tarpininkai –  jų veikla iš esmės nereglamentuojama. Įdarbinimo tarpininkavimas dažnai eina koja kojon su piktnaudžiavimu subranga. Yra įrodymų, kad subranga vis dažniau naudojama pagrindinei verslo veiklai, o subrangos sutartis leidžia darbdaviams apeiti taikomus darbo standartus ir kolektyvines sutartis, sumažinti išlaidas bei išvengti atsakomybės. Tai reiškia ilgesnes darbo valandas, mažesnius atlyginimus ir didesnį darbuotojų nesaugumą visoje subrangos grandinėje.

Direktyva padėtų įpareigoti verslą nustatyti vienodus standartus visose subrangos grandinėse, sureguliuoti įdarbinimo tarpininkų vaidmenis,  sustiprintų darbo inspekcijų vaidmenį nustatant pažeidimus.

2. Kvietimas teisingam perėjimui (angl. Just Transition) prie klimatui neutralios gamybos, kuri subalansuota dirbantiems žmonėms.

Ne paslaptis, kad žemės ūkis, maisto gamybos ir viešbučių sektoriai labai prisideda prie klimato kaitos, o taip pat ir patys yra labai paveikti jos padarinių. Tvarumo problemos maisto grandinėje ir viešbučių sektoriuje yra labai svarbios sprendžiant klimato krizę. Ekstremalūs oro reiškiniai daro didelį poveikį darbuotojų sveikatai ir saugai ir jau kelia grėsmę darbo saugumui.

Todėl teisingas perėjimas būtinas, tačiau ne mažiau svarbu yra stiprinti kolektyvines derybas, skatinti lyčių lygybę, demokratiją darbo vietoje. Perėjimas prie klimatui neutralios gamybos jokiu būdu neturi didinti nelygybės.

3. Kvietimas sukurti tvarias maisto ir turizmo sistemas, nepasiduodant įmonių godumui.

Nelygybė pagrindžia jos funkcionavimą aiškiais nugalėtojais ir pralaimėtojais. Nors mažmeninės prekybos tinklai, didelės agrochemijos įmonės ir maisto gigantų akcininkai kasmet uždirba rekordinį pelną, ūkių ir maisto pramonės darbuotojai turi balansuoti tarp būtinybės pamaitinti šeimas ir kitų poreikių.

Turime permąstyti, kaip auginame, nuimame derlių, gaminame, parduodame ir prekiaujame maistu. Mums reikia tvarios maisto sistemos, kurios centre būtų žmonės ir planeta.

EFFAT pažymi, kad būtina reguliuoti finansų ir maisto prekių rinkas, įtraukiant akcininkus bei kovoti su galios koncentracija mūsų maisto vertės grandinėje.

4. Raginimas siekti teisingesnės Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP).

Europoje mažiausiai 10 mln. žmonių dirba žemės ūkio sektoriuje, daugiausia kaip sezoniniai darbuotojai, padieniai darbininkai ar kitos grupės. Nepaisant to, kad šie darbuotojai kasdien tiekia maistą, kurio mums reikia, daugelio jų kasdienybė – kova su  nepritekliumi ir žmogaus teisių pažeidimais. Nežmoniškos darbo sąlygos, menkas atlyginimas, ilgos darbo valandos, didelis nelegalaus darbo lygis ir nekokybiškas būstas – tai tik dalis kasdienių sunkumų, su kuriais susiduria Europos žemės ūkio darbuotojai.

EFFAT pabrėžia, kad tiesioginių išmokų ūkininkams lygis turėtų būti grindžiamas ne tik reikalavimus atitinkančių hektarų ir gyvulių skaičiumi, bet ir socialinėmis sąlygomis: užimtumo lygiu bei kokybe, mokamais atlyginimais ir socialinio draudimo įmokomis.

BŽŪP finansuojamų žemės ūkio darbuotojų švietimo ir mokymo programų teikimas turėtų būti tam tikru lygiu valstybėse narėse privalomas, nes šiuo metu valstybės narės tokioms priemonėms skiria labai mažai lėšų.

5. Raginimas užtikrinti orias darbo sąlygas namų ūkio darbuotojams.

Šio sektoriaus pagrindas – moterys, jos sudaro 90 proc. namų ūkių darbuotojų. Ir tai bene labiausiai neapsaugota darbuotojų grupė visoje Europoje.

Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencija Nr. 189 nustato teisinę sistemą, skirtą namų ūkio darbuotojų pripažinimui ir apsaugai, įskaitant kolektyvines derybas, saugias darbo sąlygas, socialinę apsaugą ir apsaugą nuo prievartos ir smurto. Iki šiol konvenciją ratifikavo tik 9 ES valstybės narės, jau nekalbant apie visišką jos įgyvendinimą (Lietuva jos nėra ratifikavusi).

EFFAT pažymi, kad būtina Išplėsti Direktyvos 89/391/EEB dėl sveikatos ir saugos bei susijusių atskirų direktyvų taikymo sritį, įtraukiant „namų tarnautojus“, kurie šiandien aiškiai neįtraukti.

ES turi paraginti savo valstybes nares, remdamasi Tarybos rekomendacija, nedelsiant ratifikuoti ir įgyvendinti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją Nr. 189 dėl namų ūkio darbuotojų.

Artėjant birželio mėn. EP rinkimams EFFAT ragina visas Europos partijas ir kandidatus įsipareigoti kurti geresnę Europą darbuotojams.