Europoje veikiančios maisto pramonės įmonės turi veikti laikantis Europos Komisijos patvirtinta strategija „Nuo ūkio iki stalo” (angl. Farm to Fork Strategy)?
Ši strategija yra Europos Sąjungos (ES) Žaliojo susitarimo ir teisingo perėjimo prie klimatui tvarios veiklos esmė: joje visapusiškai sprendžiami tvarios maisto pramonės sistemos iššūkiai automatizavimo, skaitmeninimo, klimato kaitos bei krizių kontekste ir pripažįstami tamprūs ryšiai tarp žmonių, visuomenės bei planetos sveikatos.
Strategija pažymi, kad perėjimas prie tvarios maisto sistemos gali būti naudingas aplinkai, sveikatai ir socialinei plotmei, duoti ekonominės naudos ir užtikrinti, kad atsigavimas po krizės nukreiptų mus į tvarų kelią.
Kad būtų įgyvendinti šie tikslai, Europos Komisija dar 2021 m. patvirtino ES Atsakingo maisto verslo ir rinkodaros praktikos kodeksą, kuris nustato veiksmus bei principus, kaip maisto gamintojai, maitinimo paslaugų tiekėjai ir mažmenininkai, gali savanoriškai įsipareigoti ir prisidėti remiant perėjimą prie tvarių maisto sistemų.
Visgi, Europos maisto pramonės darbuotojams atstovaujanti profesinių sąjungų organizacija EFFAT teigia, kad šis kodeksas tik formalus „pliusiukas”, padedantis darbdaviams sukurti „socialiai atsakingo” verslo išorinį fasadą ir neatitinkantis realių tvarumo strategijos ir ES pagrindinių teisių chartijos nustatytų ekonominių, aplinkos bei socialinių tikslų.
Pažymėtina, kad tik EFFAT spaudimo dėka į minėtą dokumentą įtraukti socialiniai aspektai įmonės vidaus veikloje ir maisto tiekimo grandinėje, susiję su įgūdžiais, įtraukiomis ir saugiomis darbo vietomis, darbuotojų sveikata ir sauga bei ilgalaikiu tvariu vertės kūrimu.
Tačiau nerimą kelia tai, kad kai kurios darbdavių organizacijos, tvirtinant kodeksą, atmetė visas nuorodas į kolektyvines derybas bei socialinį dialogą, nors rengiant dokumentą dalyvavo ir profesinės sąjungos.
Pagal dabartinį ES Atsakingo maisto verslo ir rinkodaros praktikos kodeksą, socialinis darbuotojų sąlygų aspektas gali būti sprendžiamas tik vienašališkais veiksmais. Tai jokiu būdu neskatina ir neįpareigoja darbdavių įtraukti profesines sąjungas ir darbuotojų atstovus, kaip lygiaverčius partnerius, prisitaikant prie neišvengiamų ekonominių ir geopolitinių pokyčių.
Taigi, profesinėms sąjungoms verta savo darbotvarkėje numatyti tvaraus perėjimo keliamus iššūkius darbuotojų gerovei ir darbo vietoms ir būdus jiems įveikti. Patirtis rodo, kad nėra geriau pasiteisinusio įrankio įvairių iššūkių įveikimui nei kolektyvinės derybos, kuriose abi pusės – darbuotojai ir darbdaviai – gali ieškoti geriausių sprendimų pasitinkant neišvengiamus pokyčius.
Parengta pagal effat.org bei food.ec.europa.eu informaciją