Kovo 2-3 dienomis, Ženevoje (Šveicarija) vyko Tarptautinės maisto pramonės ir giminingų šakų profesinių sąjungų federacijos (IUF) organizuojama „Mondelēz” grupės įmonių profesinių sąjungų konferencija. Joje dalyvavo per 30 šios tarptautinės korporacijos profesinių sąjungų atstovų iš įvairių pasaulio regionų.
Tarp dalyvių – ir Kaune veikiančios UAB ” Mondelēz Lietuva Production” profesinės sąjungos pirmininkė Rūta Lapajeva. Jos paprašėme trumpai pasidalinti įspūdžiais iš konferencijos.
– Rūta, kokiu tikslu buvo surengta konferencijoje Ženevoje?
– IUF vienija tarptautinių maisto pramonės kompanijų profesines sąjungas. Jos sudėtyje yra tokių korporacijų, kaip “Nestle”, “Danone”, “Chiquita” bei kitų kompanijų organizacijos. Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga taip pat priklauso šiai federacijai.
O minėta konferencija – neeilinis įvykis, nes yra organizuojama kas penkerius metus, ir jos darbotvarkė apima daugelį problemų bei iššūkių, su kuriais susiduria „Mondelēz” darbuotojai bei profesinės sąjungos visame pasaulyje.
Konferencijoje dalyvavo atstovai iš tikrai skirtingų šalių, tokių kaip Argentina, Australija, Egiptas, Prancūzija, Malaizija, Tunisas, Lenkija, Ispanija, Lietuva, kt.
Renginyje buvo apžvelgta penkerių metų IUF veikla, susijusi su „Mondelēz” – ją pristatė IUF tarptautinių reikalų pareigūnė Sarah Meyer bei IUF generalinė sekretorė Sue Longley.
Konferencijoje vyko darbo grupės, diskusijos apie “Mondelēz“ darbuotojų ir profesinių sąjungų teises skirtinguose regionuose, iššūkius, perspektyvas, kolektyvines derybas.
– Su kokiais iššūkiais susiduria “Mondelēz“ darbuotojai?
– Žinoma, viena pagrindinių temų konferencijoje – infliacijos poveikis šalims. Pavyzdžiui, Argentinoje infliacija praeitais metais siekė net 94 proc., Turkijoje taip pat ji buvo didelė. Visgi, oficialūs skaičiai neatskleidžia tikrosios sudėtingos padėties šalyse.
Kita nagrinėta problema – pastarųjų metų “Mondelēz“ planai parduoti ar pirkti kitas gamybos kampanijas. Dažnoje iš jų nėra profesinių sąjungų, ir tuomet darbuotojai nėra atstovaujami. Taigi, bendroji “Mondelēz“ profesinių sąjungų narystės statistika taip pat mažėja. Šiuo metu ji yra apie 50 proc.
– Kompanija veikia labai skirtinguose pasaulio regionuose. Kaip tokiu atveju pavyksta suderinti darbuotojų interesų atstovavimą?
– Išties, regionuose veikia skirtingi darbo standartai, ir tai apsunkina tinkamą darbuotojų atstovavimą. “Mondelēz“ pagrindinis biuras Čikagoje (JAV) iki šiol nepripažįsta IUF, kaip darbuotojų atstovo ir atsisako tartis net dėl minimalių darbo standartų, kaip tai jau buvo padaryta „Nestle“ ar „Danone“ kompanijose. JAV bei Pietų Amerikoje vis dar galioja „laukinių Vakarų“ principas, kai svarbiausias tampa pelnas, deja, darbuotojų saugumo bei garantijų sąskaita.
Toks požiūris nusirita ir iki mūsų regiono. Tačiau gerai, kad Europos Sąjungos teisės aktai bei Europos darbo tarybos mechanizmas įpareigoja darbdavius užtikrinti saugias darbo sąlygas bei atsižvelgti į darbuotojų interesus. Europoje veikia “Mondelēz“ Europos darbo taryba, ir jos pirmininkė labai palankiai žvelgia į darbuotojų atstovavimą bei teises. Beje, Lietuvai “Mondelēz“ Europos darbo taryboje ne vienerius metus atstovauja kolega Arūnas Vilčinskas.
Visgi, artimiausias IUF siekis yra užtikrinti, kad visuose “Mondelēz“ fabrikuose, nepriklausomai nuo regiono, būtų laikomasi bent minimalių darbo standartų.
Taip pat didelis spaudimas darbuotojams yra daromas Egipte, kur dauguma “Mondelēz“ darbuotojų yra įdarbinami per agentūras, o dėl tenykščių įstatymų agentūrų darbuotojai negali vienytis į profesines sąjungas. Todėl jų teisės yra neatstovaujamos, jų neaprėpia ir kolektyvinės sutartys. Tai atsiliepia ir šių darbuotojų darbo saugumui bei kokybei. Panašios problemos egzistuoja ir kitose šalyse.
– Gal buvo kabėta apie kolektyvines derybas skirtinguose regionuose?
– Taip, kolektyvinių susitarimų klausimas iš tiesų opus, nes “Mondelēz“ pastaraisiais metais laikosi tokios politikos, kad įmonių vadovai turėtų rotuoti, kad emociškai „neprisirištų“ prie konkrečios gamyklos.
O tai reiškia, kad vadovai neturi intereso rūpintis įmonės ilgalaikiais planais bei darbuotojų įsitraukimu į jų įgyvendinimą. Suprantama, kad tokioje situacijoje nelieka rūpesčio veiklos tęstinumu ar nuoširdaus suinteresuotumo darbuotojų interesais.
Situaciją dar labiau apsunkina kultūrų skirtumai: kai kuriuose fabrikuose vadovais dirba kitataučiai, atvykę iš šalių, kur darbo kultūra yra prastesnė, pavyzdžiui, iš Filipinų ar Indijos.
Tad akivaizdu, kad tokia vadovų kaita nesukuria palankios aplinkos kolektyvinėms deryboms, ir jos kartais vyksta sunkiai.
Lietuvoje vadovai taip pat neužsibūna, keičiasi kas trejus-ketverius, ir tuomet derėtis dėl kolektyvinės sutarties tampa sudėtingiau vien todėl, kad atėjus naujai vadovybei tenka iš naujo bandyti užmegzti bendradarbiavimo santykį, abiem derybų pusėms „prisijaukinti“ viena kitą.
– Kokios veiklos kryptys bei sprendimai buvo priimti konferencijoje?
Pirmiausiai, visi dalyviai vieningai sutarė, kad būtina daryti spaudimą centrinei “Mondelēz“ būstinei siekiant pasirašyti minėtą tarptautinį susitarimą dėl saugių darbo sąlygų bei darbuotojų ir profesinių sąjungų teisių užtikrinimo visuose kompanijos fabrikuose.
Taip pat profesinių sąjungų atstovai išreiškė poreikį dažniau susitikti nuotolinėmis ryšio priemonėmis ir pasidalinti apie situaciją regionuose. Tuo tikslu nuspręsta šalių profesinių sąjungų atstovams kasmet pateikti situacijos apžvalgą bei pasidalinti patirtimi.
Be to, planuojama organizuoti daugiau mokymų ir seminarų aktualiomis temomis.
– Dėkojame už pasidalijimą!