Šių metų pradžioje Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris paskelbė apie esminę Vokietijos pensijų sistemos reformą. Jis siūlo „pay as you go“* pensijų principą su dideliu nepriklausomu turto fondu, investuojančiu į akcijas, obligacijas ir biržos prekes, kurių grąža sustiprintų pensijų sistemą. Susidūrus su sparčiai senstančia visuomene, Ch. Lindneris iš esmės siekia sušvelninti įtampas tarp kartų, kai darbo jėga moka didelius įnašus dabartinėms pensijoms, ir vietoje to panaudoti akcijų rinkų potencialą.

Kadangi finansų rinkos gali duoti didelę nominalią grąžą, Vokietijos premjero pasiūlymas daugeliui gali atrodyti intriguojantis. Tačiau atrodo, kad pasiūlyme neatsižvelgiama į ekonominę logiką, jog senstant visuomenei vienintelis būdas išlaikyti esamas išmokas nedidinant įnašų yra auginti nacionalinės produkcijos apimtis.

Darbuotojų mažėja

Vokietijos sistemoje darbingo amžiaus gyventojai moka einamąsias pensijas. Tačiau dirbančiųjų skaičius, palyginti su pensininkais, mažėja, todėl sistema vis „brangsta“: 1991 m. vienam pensininkui teko keturi darbuotojai, 2020 m. – iki trijų, o 2030 m. – teks tik iki dviejų darbuotojui. Nenorėdama mažinti pensijų ar didinti įmokų, 2021 m. vyriausybė skyrė mokesčių mokėtojų subsidijas pensijoms, kurios sudarė apie 100 milijardų eurų arba 30 procentų visų išlaidų pensijoms – šis skaičius gyventojams senstant didės.

Siekdama sušvelninti šį didžiulį įsipareigojimą, po kitų nepasisekusių alternatyvų, galiausiai vyriausybė pasiūlė Aktienrücklage (akcijų rezervo) sistemą, kurioje grąža iš fondo turimų akcijų iš esmės sumažina valstybės įsipareigojimų gyventojams naštą.

Finansuojamas skolinantis, minėtas fondas būtų kaupiamas 15 metų, o iš 2023 m. biudžeto iš pradžių būtų skirta 10 mlrd. Jis būtų valdomas viešai, tikriausiai priklausytų Finansų ministerijai, tačiau griežtomis taisyklėmis jis būtų apsaugotas nuo vyriausybės kišimosi.

Fondas – ne išeitis

Numatyta, jog fondas turi būti sukurtas Vokietijos branduolinių atliekų šalinimo fondo KENFO pagrindu, kurio tikslas yra – ilgalaikis 4,3 proc. pelningumas. Jei darytume prielaidą, kad Vokietijos vyriausybės skolinimosi išlaidos išliks 2 proc., nuosavybės rezervas duotų 2,3 proc. metinę grynąją grąžą.

Remiantis šiomis prielaidomis, 150 milijardų eurų rezervas, kurį numato Ch. Lindner, ilgalaikis vidutinis metinis pelningumas būtų 3,45 milijardo eurų, arba tik 3,45 procento dabartinio pensijų finansavimo atotrūkio. Norint užpildyti visą 100 milijardų eurų atotrūkį, reikėtų maždaug 4,35 trilijono eurų fondo – daug didesnio nei bet kuris pasaulio valstybės turto fondas. Net ir darant protingą prielaidą, kad jo ilgalaikės grąžos normos viršytų valstybės skolinimosi išlaidas, fondas nelabai padėtų.

Be to, pensininkams rūpi ne kiek pinigai – spalvoti popieriniai su tautinių didvyrių portretais, bet galimybė įsigyti ir vartoti: maistas, šildymas, dovanos anūkams ir pan. Atmetus nerealų variantą fiziškai saugoti prekes ir paslaugas būsimam vartojimui, kaip voverė per savo darbo metus, vienintelis būdas, kuriuo žmonės gali išlaikyti gyvenimo kokybę išėję į pensiją, yra vartoti dirbančių gyventojų pagamintas prekes ir paslaugas. Taigi, čia svarbu yra nacionalinė produkcija, o ne nominalus sukauptų pretenzijų į vartojimą dydis.

Produktyvumas ir darbo jėga

Tarkime, kad hipotetiniai 100 darbuotojų išeina į pensiją, ir dėl mažėjančio gimstamumo juos pakeis 50 darbuotojų. Jei šis penkiasdešimtukas nebus produktyvesnis už jų pirmtakus, įmokas reikės padvigubinti arba pensijas sumažinti perpus, arba turėtų būti koks nors hibridinis sprendimas.

Protingiausia, jei bet kokia reforma būtų testuojama per produktyvumo prizmę, t. y., ar ji padidina nacionalinę produkciją.

Tokia politika paprastai turėtų didinti kiekvieno darbuotojo produktyvumą, investuojant į geresnį fizinį kapitalą (tarkime, robotus), į darbuotojų „žmogiškąjį kapitalą“ (edukaciją, kvalifikacijos kėlimą), įtraukiant į darbo rinką daugiau moterų, vyresnio amžiaus darbuotojų, migrantų.

Visgi, Vokietijos atveju, skolomis finansuojamos investicijos į akcijų rinkas ateityje, ko gero, virs mažesnėmis investicijomis į socialinių investicijų politiką, skirtą didinti darbuotojų produktyvumą (pvz., švietimas, gydymas, ikimokyklinio ugdymo plėtimas, kt.).  

Norvegijos atvejis

Iš pirmo žvilgsnio Ch. Lindnerio pasiūlymas panašus į sėkmingą Norvegijos valstybės turto fondo principą. Visgi šie du atvejai labai skiriasi.

Vokietijos fondas turi būti finansuojamas iš valstybės skolos, todėl kyla rizika, kad didesnis valstybės skolinimasis padidins palūkanų normą, taigi ir būsimo skolos palūkanų mokėjimo naštą. Tuo metu, Norvegijos fondas, daugiausia sukauptas iš didžiausių naftos pramonės gamintojų pajamų, su tokia rizika nesusiduria.

Apskritai, į bet kokią reformą, kuria siekiama padidinti gamybos apimtį klimato kaitos akivaizdoje, o išsivysčiusioms ekonomikoms jau gyvenant ne pagal planetos išteklius, reikia žiūrėti kritiškai. Tiesą sakant, šiuo atveju, vertėtų apsvarstyti Vokietijos fondo vaidmenį finansuojant perėjimą prie žaliosios ekonomikos, į fondo įgaliojimus įtraukiant griežtas perėjimo gaires. Toks argumentas turėtų patikti fondo valdytojams, nes investicijos į iškastinį kurą greičiausiai taps atgyvenusiomis. Tačiau atorodo, kad tokia priemonė iki šiol nebuvo apsvarstyta.

Be žaliųjų investicijų argumento, yra ir kitų būdų subalansuoti pensijų finansavimą Vokietijoje. Tai apima ir pensinio amžiaus ilginimą, kaip tai daroma daugelyje šalių, nors ir su nuokrypiais, pavyzdžiui, matome, kokio pasipriešinimo pensinio amžiaus ilginimas sulaukė Prancūzijoje.

Politinė dilema

Atsižvelgdamos į didėjančias pensijų išlaidas, vyriausybės galėtų sumažinti pašalpas arba padidinti darbingo amžiaus gyventojų įmokas arba apskritai padidinti mokesčius, tačiau ir taip aišku, kad visa tai yra politiškai keblu.

Vienintelė kita politikos kryptis – didinti produkciją tiek, kad pensininkams būtų įmanoma išmokėti jų užsitarnautas pensijas, nedidinant mokesčių ar įmokų.

Kaip ir daugelyje šalių, Vokietijos vyriausybės pasiūlyme pagrindinis dėmesys skiriamas pensijų finansavimui, o ne produkcijai. Optimistas tvirtintų, kad pasiūlymas gali padėti, bet geriausiu atveju jis būtų tik nežymiai naudingas.

Visgi, realistas ir kritikas ciniškai rėžtų tiesą į akis: į rinką labiausiai orientuotos Vokietijos partijos politikas siekia nukreipti į privačias finansų rinkas lėšas, kurias vyriausybė galėtų panaudoti socialinėms investicijoms ir piliečių gerovei.

* “Pay as you go” – tai pensiją schema, pagal kurią įmokų mokėtojas gali pasirinkti, kiek pinigų jis norėtų reguliariai išskaityti iš savo atlyginimo, arba pervesti vienkartinę išmoką į savo pensijų fondą. 

Pagal ekonomikos mokslininkų Fabian Mushövel ir Nicholas Barr publikaciją portale “Social Europe”/Parengė Jūratė Jasiūnienė

Foto: lrt.lt