DARBDAVIŲ SIŪLYMAS

LIETUVOS MAISTININKŲ PROFESINĖS SĄJUNGOS KOMENTARAS

Netaikyti kodekso 147 str. 2 d. numatytų neproporcingai  didelių netęsybų už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotojais, paliekant tik 147 str. 1 d. numatytus delspinigius.

Už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoju atleidus jį iš darbo, siūloma įteisinti 0,07 proc. delspinigius. Kitaip tariant siūloma, kad atleistas darbuotojas kredituotų darbdavį galbūt net mažesnėmis palūkanomis nei bankas. Reikia vadovautis pamatiniu darbo santykių principu įtvirtintu Darbo kodekso 32 straipsnio 3 d. kad ūkinę riziką prisiima darbdavys, o ne darbuotojas. Šiuo atveju siūloma viską perkelti darbuotojui

Kodekso 57 str. 7 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminą nustatyti 14 dienų, nepriklausomai nuo darbuotojo stažo.

Įspėjimo terminas apie darbuotojo atleidimą yra skirtas tam, kad darbuotojas galėtų pasiruošti būsimo atleidimo iš darbo padariniams. Vieno mėnesio terminas nėra neprotingai ilgas, juolab, kad per įspėjimo terminą darbdavys gali skelbti prastovą ir mokėti įspėjimo laikotarpiu MMA, kurio 90 proc. kompensuoja valstybė. Išeitinė išmoka skirta tam, kad darbuotojas turėtų iš ko pragyventi po atleidimo iš darbo. Dviejų mėnesių išeitinė išmoka, kurią moka darbdavys yra viena mažiausių ES. Be to ir darbuotojai nesiruošė ekstremaliai situacijai, todėl visą ekstremalios situacijos naštą perkelti darbuotojams būtų vėlgi Darbo kodekso 32 straipsnio 3 d. pažeidimas, nes ūkinė rizika atitektų tik darbuotojui. Sutikus su tokias darbdavių siūlymais pirmiausia be išeitinių išmokų ir per labai trumpą laikotarpį būtų atleidžiami ilgesnį darbo stažą turintys darbuotojai. Manome, kad ekstremalioje situacijoje darbuotojų apsauga turi būti didinama, o ne mažinama.

Netaikyti kodekso 57 str. 8 d. numatytos 2 mėn. išeitinės išmokos. Kaip alternatyvus variantas siūloma palikti galioti šiuo metu esantį 2 mėn. išeitinės išmokos dydį, tačiau ją finansuoti iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo ar kitų valstybės resursų.

Leisti darbdaviui vienašališkai keisti darbo sutartyje numatytas darbuotojo darbo funkcijas (paliekant darbuotojo darbo užmokestį), tokiu būdu sudaryti darbdaviui galimybę optimizuoti darbo procesus ir panaudoti darbuotojus darbo sutartimi nesulygtų užduočių atlikimui vietoje to, kad paskelbtų prastovą. Tuo tikslu koreguotina kodekso 45 str. 1 d.

Jeigu darbdavys turės griežtai laikytis darbo sutartimi sulygtų funkcijų , bet negalės aprūpinti darbuotojo darbu, tokiu atveju turės skelbti prastovą. Tačiau abiem šalims ir valstybei bus geriau, jei darbuotojas dirbs (nors ir pakoreguotomis funkcijomis) ir gaus sulygtą užmokestį, nei bus prastovoje su minimaliu atlygiu.

Tokiu atveju reikia pakeisti ir Konstituciją, kurioje priverčiamas darbas draudžiamas. Jeigu nenorima darbuotojui mokėti išeitinės išmokos ar už prastovą perkeli darbuotoją be jo sutikimo į darbą, kurio jis nenori dirbti ir priversi išeiti savo noru (pvz. kvalifikuotą darbuotoją nusiųsi dirbti nekvalifikuotų darbų). Lankstumą galima būtų užtikrinti tik kolektyvinėse sutartyse sutartomis sąlygomis.Tokia praktika jau yra.

Numatyti, kad darbo dienos trukmė, neįskaitant viršvalandžių ir darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, gali būti 12 valandų, o vidutinė darbo savaitės trukmė gali būti 48 val.

Pasiūlymas prieštarauja darbdavių visų pasiūlymų logikai, nes darbdaviai nori lengviau ir nemokamai atleisti darbuotojus, bet tuo pačiu jiems reikia ilginti darbuotojų darbo laiką. Įteisinus šį pasiūlymą tikrai atleidimų padaugės, nes bus ilginamas darbo laikas ir reikės mažiau darbuotojų. Verslai, kurie numato plėtros galimybes turėtų samdyti daugiau darbuotojų, o ne ilginti esamų darbuotojų darbo valandas. Pažymėtina, kad TDO 47 konvenciją dėl 40 valandų darbo savaitės priėmė 1935 metais, Lietuvos Respublika ją ratifikavo 1994.09.26.Pailgintas darbo laikas reiškia didesnius krūvius, įtampą, blogėjančią darbuotojų sveikatą ir ateityje užprogramuoja didesnes   visų mokesčių mokėtojų išlaidas.

Sumažinti apribojimus terminuotų sutarčių sudarymui.

Jeigu darbas yra terminuotas Darbo kodeksas ir dabar neriboja terminuotų darbo sutarčių skaičiaus terminuotiems darbams. Darbo kodeksas riboja tik terminuotų darbo sutarčių skaičių nuolatinio pobūdžio darbui ir tokie ribojimai privalomi pagal 1999 m. ES direktyvą dėl terminuotų darbo sutarčių, kurios niekas nesiūlo pakeisti.

Numatyti, kad suminis darbo laiko apskaitos laikotarpis gali būt 6 mėn.

Suminės apskaitos laikotarpio nustatymas yra balansas tarp darbdavio interesų nemokėti už viršvalandžius ir darbuotojo teisės gauti apmokėjimą už viršvalandžius. Trijų mėnesių laikotarpis yra pakankamai ilgas darbdaviui būti lanksčiam, bet lankstumui ribų nėra ir darbdaviai nori pasinaudoti situacija ir vėlgi darbuotojo sąskaita pasididinti lankstumą.

Numatyti darbdavio teisę išleisti darbuotoją jau sukauptų atostogų be darbuotojo sutikimo, įspėjus darbuotoją apie tai prieš 3 dienas. Taip pat netaikyti kodekso 128 str. 1 d. numatyto reikalavimo, kad viena iš kasmetinių atostogų dalių turi būti 10 arba 12 d.

Atostogų klausimas turi būti derinamas su darbuotoju, nes jis planuoja savo asmeninį gyvenimą ir poilsį. Karantino atveju gal vienas sutuoktinis išėjo atostogų, kad prižiūrėti mažamečius vaikus, o kitas planavo išeiti atostogų po to, bet darbdavys savo nuožiūra paskiria atostogas ir antram sutuoktiniui. Laikotarpiui, kai nėra darbo yra skirtos prastovos, kurių apmokėjimas ženkliai sumažintas. Tačiau darbdaviai šia galimybe naudotis nenori, o darbdaviui savo nuožiūra skiriant atostogas darbuotojui bus išnaudotos visos atostogos ir laikotarpiai kai darbdavys neturi darbo darbdaviui nekainuos (nes atostogas darbdavys bet kokiu atveju kompensuoti net atleidimo iš darbo atveju), o visos ekstremalios situacijos pasekmės vėl bus perkeltos darbuotojui. Galima būtų svarstyti, jei darbuotojo sukauptų atostogų likutis yra daugiau nei 20         dienų atmetus numatytas pagal atostogų grafiką.  Taikyti tik ten, kur yra atostogų  grafikai arba kolektyvinėse sutartyse sutarta kita tvarka.  DK 128 str. 1d.  netaikymas neturi prasmės nes metai dar nesibaigė.

Netaikyti darbdaviui pareigos mokėti išeitinę išmoką kodekso 56 str. 1 d. 1 p. numatytu atveju, t.y. kai darbuotojas dėl prastovos nutraukia darbo sutartį.

Siūlymas nemokėti išeitinės išmokos darbuotojams išeinantiems iš darbo dėl ilgalaikės prastovos reiškia, kad darbdaviai siekia padaryti darbuotojus priklausomus nuo vieno darbdavio. Tuo pačiu darbdaviai teigia, kad yra daug verslų kurie plečia savo veiklą ekstremalios situacijos atveju, bet siekia sudaryti kliūtis dėl ilgalaikės prastovos nedirbantiems darbuotojams pakeisti darbdavį. Vietoj to siūloma ilginti darbo valandas jau dirbantiems darbuotojams pas darbdavius, kurie plečia savo veiklą. Todėl niekaip negalima sutikti su pačių darbdavių logikai prieštaraujančiais pasiūlymais. LR Vyriausybė paskelbusi ekstremalią situaciją ar karantiną numatė ekonominės paramos paketą verslui.  Galima būtų tartis  dėl prastovos laiko pailginimo ir apmokėjimo  karantino metu, atsižvelgus į sektoriaus ekonominę padėtį ir tik per sektorines sutartis.

Prailginti kodekso 146 str. 2 d. nustatytą atiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju terminą iki 30 dienų.

Darbdaviai siekia, kad atleidžiami darbuotojai paskelbus ekstremalią situaciją šalyje kredituotų darbdavius vieną mėnesį nemokamai, o po to už 0,07 procento. Tai yra pigiau nei bankai ir darbdaviams nereikėtų į juos kreiptis. Tuo tarpu pareiga atsiskaityti su darbuotojo jo atleidimo iš darbo dieną susijusi darbuotojo galimybe pragyventi netekus pajamų. Todėl siūlomi pakeitimai neturėtų būti priimami. Darbo ginčų komisijų darbo praktika rodo, kad darbdaviai susidūrę su „laikinais finansiniais sunkumais“ darbuotojus įvairiausiais pagrindais atleidžia iš darbo darbuotojus, nesumokėdami jiems priklausančio atlyginimo, apgaudinėja, kad tuojau atsiskaitys. Tačiau dažnai nelieka bendrovėse turto, nei bendrovėse dirbančių darbuotojų, dauguma darbuotojų uždirbtų atlyginimų taip ir negauna.