Seime pradedant svarstyti parduotuvių darbo savaitgaliais ribojimus, prekybininkai užsakė tyrimą, kuris teigia, kad tai atneštų žalą ekonomikai, sumažintų ir biudžeto pajamas. Skaitant tokias kritiškas tyrimo išvadas, galima pamanyti, kad šis užsakytas lobistų ir vienareikšmiškai tarnauja jų interesams. O kur darbuotojas? Kaip visada pamirštas?

Mažmeninės prekybos įmonių darbo laiko reguliavimo poveikio vertinimo studija, kurią Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakymu atliko VšĮ ESTEP, parodė, kad apribojus parduotuvių darbo laiką pagal griežčiausią scenarijų šalies biudžetas netektų 68,2 mln. Eur mokesčių per metus, mažmeninės prekybos įmonių pajamos kristų 379 mln. Eur, o bendras vartojimas sumažėtų 30%.

Žinoma, apie darbuotoją šie skaičiai nekalba. Neįvertina jie ir žalos, dirbant 12 val. per parą ir faktiškai pamainomis. Nekalba apie šeimyninį gyvenimą, laisvą laiką vaikų priežiūrai, neįvertinamas išaugsiantis vaikų nusikalstamumas, darbuotojų sveikatos problemos ir kt.

O kam? Juk už šias žalas ne prekybos centrai mokės, o tie patys mokesčių mokėtojai. Klausimas, kas gi tuomet geriau, ar pakeisti savo įprotį apsipirkti sekmadienį į paprastą dieną ar kompensuoti visuomenėje kylančias kitas problemas ir beje ne tik finansiškai?

Nemažiau svarbus klausimas į kurį niekas neieško atsakymo,  kodėl prekybos centruose nėra profesinių sąjungų? Kodėl nepasirašinėjamos kolektyvinės sutartys? O Darbo Taryba? Kaip gi ji atlieka savo funkcijas, konsultuodamasi pavyzdžiui dėl darbo laiko režimų?

Pagal statistiką, lietuviai tarp ES šalių dirba bene daugiausia. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2016 m. vienas Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai dirbo 1 885 valandas. Pagal šį rodiklį ilgiau dirbo tik latviai, lenkai ir graikai. Mažiausiai dirbo vokiečiai – vidutiniškai 1 363 valandas. Taigi Lietuvoje darbuotojai dirba 488 val. per metus daugiau nei Vokietijoje, todėl kalbant apie socialinius aspektus, laiko įsitraukti planuojant ir organizuojant šeimos laisvalaikio formas tikrai nedaug.

Įvertinus ankščiau minėtus tyrimus ir jų pateikiamas išvadas, atrodo, kad Lietuvoje į tai tikrai mažai atsižvelgiama. Prekybos įmonės, kurios tikrai nėra gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus užtikrinančios institucijos, galėtų pradėti rodyti gerą valią derinant darbo ir šeimos įsipareigojimus.

Bet čia kalbame tik apie pelną.