Ne paslaptis, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius pasaulinėje darbo rinkoje daugėjo įvairių nestabilių, nepastovių, dažnai – savarankiško darbo vietų. Šio reiškinio paplitimas pirmiausia siejamas su 1970 – 1980 m. kapitalizmo pokyčiais ir globalizacija, tačiau jis ypatingai suintensyvėjo po 2008 m. finansinės krizės, globalios recesijos kontekste.

Neapibrėžtumo ir laikinumo pojūtis yra svarbiausias laikmečio skiriamasis socialinis bruožas. Anglų ekonomistas Guy Standingas šią naują, nepastovius darbus dirbančią klasę įvardija kaip „prekariatą“. Prekariatas – tai ne vidutinė, o žemutinė ir pastoviai gausėjanti visuomenės klasė, kuri nors ir galėtų turėti kvalifikuotus darbus, dėl nieko nėra tikra – kur gyvens rytoj, kokį atlyginimą, pas ką ir iki kada gaus, ar turės socialinės ir sveikatos apsaugos teises, ar jų neturės iš viso.

Plačiau apie tai kviečiame skaityti ČIA.