Nuo lapkričio įsigaliojusi naujovė, leidžianti vaistinėse lankytis vadinamiesiems slaptiems pirkėjams, leidžia visai Lietuvos visuomenei stebėti, kaip merdėja senoji, gilias tradicijas turinti vaistininkystė. Lietuvoje kasmet lieka vis mažiau gyventojų, kurie žino, kas yra pagarba specialybei, specialistui, pacientui, klientui, paprastam žmogui. Dabar kaip niekada vis labiau stengiamasi supriešinti vaistininkus su visuomene, gydytojus – su vaistininkais. Į kiekvieną farmacijos specialistą SAM, FD ir VVKT žvelgia ne kaip į savo darbą išmanantį specialistą, o kaip į potencialų pažeidėją.

Tai labiausiai atspindi naujausias SAM planas – slapti pirkėjai, kurių tikslas yra stebėti, ar vaistinėse pacientams vaistai parduodami (išduodami) laikantis nustatytų reikalavimų. Teigiama, kad bus vertinama ne tik aptarnavimo kokybė, bet ir tikrinama, ar vaistininkas atliko savo pareigą pasiūlyti pigesnius vaistus, sąžiningai patikrino vaistų receptus bei suteikė kitą aktualią informaciją pacientui, ar užsakomi vaistinėje ne esantys vaistai. Pasak SAM, slaptų pirkėjų tikslas nėra tik nustatyti pažeidimus, bet ir tobulinti vaistinių veiklą, mažinti vaistų kainas, sudaryti žmonėms galimybę įsigyti pigesnius vaistus ir padėti jiems sutaupyti.

„Mes, Lietuvos vaistininkai, pareiškiame, kad visada atsakingai teikiame farmacinę paslaugą ir tarnaujame pirmiausia klientui.

Mes nuolat bendraujame su  žmonėmis, išvargintais savo ar savo artimojo ligos. O tai reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir psichologinio pasiruošimo, todėl mes turime tobulintis ir lankyti paskaitas bei seminarus kas 5 metus po 120 valandų.
Per pamainą vienas farmacijos specialistas apaptarnauja 100 – 150 žmonių, kurie laukdami eilėje stebi ir  komentuoja. Tai darbas „tiesioginiame eteryje”. Nepaisant visko, vaistininko dėmesio koncentracija privalo būti aukščiausiame lygmenyje. Kitaip jis gali nepatikrinti gydytojo išrašytos dozės, neteisingai apiforminti kompensuojamo vaisto receptą (tai jau žala valstybės biudžetui), negerai pinigus į kasą įmušti, grąžą klientui atiduoti. Galų gale – ne tuos vaistus ar ne tą kiekį atleisti. O juk vaistas nuo nuodo skiriasi tik savo doze… Už farmacininko klaidas (o juk jos gali būti labai skaudžios) darbdavys neatsako. Tačiau neprisideda ir prie jo darbo sąlygų pagerinimo. SAM turėtų ne tik  reikalauti iš mūsų aukščiausios kokybės paslaugos ( mes ją stengiamės visada suteikti kuo išsamesnę), bet ir įpareigoti darbdavius sudaryti tam sąlygas. Pavyzdžiui, pamainoje privalėtų dirbti ne mažiau kaip du farmacijos specialistai. Vaistinėse savitarna galėtų būti tik ten, kur yra visą darbo laiką konsultuojantis darbuotojas ir joje neturėtų būti jokių vaistų. Savitarnos ir visais kitais su farmacine paslauga nesusijusiais darbais turėtų rūpintis pagalbinis personalas, kurio dabar tinkluose yra sumažinta tiek, kad vaistininkams patiems tenka užsiimti akcijinių prekių, kainų dėliojimu, kai kur netgi plauti grindis.

Farmacijos specialistai tinkluose vergauja, nes vadovybės reikalavimai auga, o darbo sąlygos kasdien blogėja. Visą dieną neturi net galimybės atsisėsti. Darbuotojai neturi laiko net pavalgymui, nekalbant apie privalomą kelių minučių pertrauką smegenims (nors darbų saugos reikalavimas lyg ir galioja, bet ne tinkluose dirbantiems). Net surasti laiko apsilankymui WC – kiekvieno dirbančiojo išradingumo reikalas.

Šiais laikais, kai eilinio žmogelio patekimą pas gydytoją reguliuoja talonai ir visokiausi biurokratiniai barjerai, o iš atokaus kaimo į artimiausią miestą kursuoja tik vienas autobusas kartą per parą ar net savaitę, ligoniui vaistinė lieka vienintele viltimi. Kartais laiku duotas kvalifikuotas patarimas išgelbsti net gyvybę. Konsultacija užima laiko, tačiau pelno neduoda. O vaistinių savininkams verslininkams rūpi tik pelnas. Taigi, farmacijos specialistai nuolatos dirba padidintos protinės ir emocinės įtampos sąlygomis. Ir dar nuolatos yra atakuojami darbdavių noro sutrumpinti priklausančias atostogas bei prailginti darbo laiką. Prie visos šios įtampos prisideda vieši ministerijos ir kai kurių Seimo narių pasisakymai apie vaistines, esą jose iki šiol buvo betvarkė. Tai menkina mus kaip specialistus, kurie eilę metų besimokydami, pasirodo, nieko neišmano ir dar yra nusikaltėliai, nes nesilaiko LR įstatymų.

Atkreipkite dėmesį, kad daugelyje vaistų registracijos ir vaistų išdavimo įstatymų trūksta elementarios logikos. Pavyzdžiui, mes negalime parduoti Neocitramono vieno 10 tablečių lapelio  iš 100 tablečių pakuotės, nes jis YRA RECEPTINIS, bet galime parduoti 4 pakuotes Neocitramono iš 20 tablečių, nes jis YRA NERECEPTINIS!? Nuo kada vaisto pavojingumas nustatomas iš pakuotės dydžio, o ne iš veikliosios medžiagos kiekio? Mes privalome pasiūlyti pigiausią kompensuojamą vaistą, net jei jo kaina skiriasi vienu centu (kitaip būsime nubausti). Tačiau kodėl valstybė nesuteikia ligoniui  galimybės įsigyti pigesnio nereceptinio vaisto? Tiek minėtas Neocitramonas, tiek daug diskusijų sukėlęs Ibuprofenas (400mg Lanacher) receptinėje formoje yra daug pigesnis už nereceptinę (400mg Ibumetin, 400mg Ibuprom). Tai kaip tas SAM numatytas planas padeda ligoniui sutaupyti?

Akivaizdu, kad šiandien mes, Lietuvos vaistininkai, esame nepelnytai nuvertinti ir pažeminti. Nereikia mūsų sekti ir terorizuoti. Nebūtina mūsų apkrauti perteklinių žurnalų pildymu, kai išduodame receptinį vaistą be recepto, ligoniui pateikus svarius argumentus apie jo įsigijimo būtinumą. Mes dirbame atsakingai, išmanome savo darbą, nuolat tobulinamės ir tarnaujame pirmiausia žmogui. Todėl SAM neturėtų abejoti vaistininkų profesine kvalifikacija.”

Sraipsnio autorius:

Lietuvos vaistininkų profesinė sąjunga

Pirmininkas Žydrūnas Mineikis

mob.+370 671 00348