Spalio 24-25 dienomis Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos Klaipėdos regiono koordinatorius Raimondas Tamašauskas dalyvavo Briuselyje vykusioje konferencijoje skirtoje komandiruotų darbuotojų socialinio saugumo ir apgavysčių problemoms Europoje. Pagrindinis konferencijos dėmesys buvo skiriamas teisiniams kontrolės aspektams ir kovai su sukčiavimu. 

„Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker savo politinėse gairėse (2014 m. liepos mėn.) paskelbė, kad „turime kovoti su socialiniu dempingu ir mes tai padarysime”.  Kova su tarpvalstybiniu socialiniu sukčiavimu ir piktnaudžiavimu socialine apsauga yra viena iš svarbiausių ES politikos krypčių, o tai yra dalis vadinamojo darbo mobilumo paketo. 

2015 m. balandžio 8 d. Europos Komisija paskelbė tikslinį Darbuotojų komandiravimo direktyvos persvarstymą. Ši diskusija susijusi su komandiruotų darbuotojų darbo sąlygų nesilaikymu. Pagrindinis dėmesys konferencijoje buvo skirtas teisiniams kontrolės aspektams ir kovai su sukčiavimu. Buvo pristatytos atskirų šakų patirtys šioje srityje.

Šiuo metu komandiruojami darbuotojai sudaro apie 1 proc. visos darbo jėgos. Atrodytų nedidelis skaičius, bet per visą Europą susidaro  labai dideli skaičiai. Daugiausiai komandiruojamų darbuotojų yra iš Lenkijos, Čekijos, Vengrijos. Labiausiai šios problemos paliesti sektoriai yra transportas ir statybos.

Keletas reikalavimų komandiruojamiems darbuotojams:

• gali būti siunčiami dirbti ne daugiau kaip 24 mėnesiams, įskaitant darbuotojų pakeitimą. Šis terminas yra per ilgas ir yra pasiūlymų jį trumpinti. 
• komandiruotas darbuotojas turi pastoviai dirbti savo šalyje, o į kitą turi būti siunčiamas tik laikinam darbui.
• darbuotojams turi vadovauti siunčiama šalis. Įmonė turi būti reali. Ne „pašto dėžutė” įmonė.
• darbuotojas turi turėti ne mažiau kaip 1 mėn. darbo stažą siunčiamoje šalyje. Svarstoma ilginti darbo iki siuntimo į kitą šalį terminą (Iki 3 mėn.).

Pagal galiojantį Europos teisinį reguliavimą, komandiruojami darbuotojai gauna siunčiančios šalies socialines garantijas. Taip pat jie dažnai gauna atlyginimą mažesnį nei yra priimančios šalies minimumas. Bet tai daug daugiau nei šalyje iš kurios jie yra. Konferencijos pranešėjai pažymėjo, jog yra sudėtinga kontroliuoti pažeidimus. Nustatant pažeidimus turi bendradarbiauti kelios institucijos iš skirtingų šalių. Sudėtinga ginčų tarp šalių sprendimo problema, ilgi komunikavimo terminai. O siunčiamas darbuotojas pradeda dirbti iš karto.

Dažniausiai fiksuojami šie pažeidimai: darbų sauga, darbo jėgos kaštai, nefiksuojami viršvalandžiai.

Šiuo metu bandoma centralizuoti informaciją apie komandiruojamus darbuotojus. Renkamos šalių ataskaitos, kuriamos duomenų bazės apie komandiruojamus į užsienį darbuotojus. Kiekvienam komandiruojamam į užsienį darbuotojui turi būti pildoma A1 forma. Lietuvoje šią informaciją kaupia ir tvirtina formas SoDra( http://sodra.lt/…/formos-ir-sablonai-…/dirbantiems-uzsienyje)

Šalyse, kur daugėja komandiruojamų darbuotojų, kuriamos kontrolės sistemos. Belgijoje veikia elektroninė ginčų platforma OSIRIS skirta komandiruojamiems darbuotojams.

Kaip pavyzdys pateiktas pažeidimas transporto sektoriuje Belgijoje. Belgijoje dirba vairuotojai iš Čekijos. Įmonė, kuri juos siunčia dirbti yra registruota Čekijoje. Tuo pačiu pavadinimu įmonė registruota ir Belgijoje. Pagal dokumentus, Čekijos įmonė komandiruoja darbuotojus dirbti Belgijos įmonėje. Realiai veikla vykdoma tik Belgijoje. Abiejose įmonėse yra tie patys vadovai. Čekijoje įmonė registruota bute. Vairuotojai gauna Čekišką algą ir socialines garantijas. Buvo konstatuota, kad tai „pašto dėžutės“ tipo įmonė, sukurta tik siekiant sukčiauti. Vykdant tyrimą vyko gera komunikacija tarp skirtingų šalių ir institucijų. Nuostolių atlyginimui buvo areštuotos sąskaitos ir turtas.

Panašų pavyzdį pateikė Olandai. Laivų statybos įmonė įkuria įmonę Rumunijoje. Darbuotojai iš Rumunijos komandiruojami dirbti į Olandiją. Realiai jiems vadovauja Olandijos įmonė, tik atlyginimai ir sąskaitos siunčiamos per rumunišką įmonę. Darbuotojų gaunama mėnesinė suma mažai skiriasi nuo vietinių olandų. Bet realiai jiems mokamas rumuniškas minimumas, o likusią sumą sudaro dienpinigiai. Darbuotojai moka labai mažus socialinius mokesčius. Dėl to  kenčia jų būsima pensija, mažos nedarbo bei nedarbingumo išmokos. Olandai paskaičiavo, kad įdarbinus 100 tokių darbuotojų, įmonė Olandijoje per metus „sutaupo“ 1 milijoną eurų.

Būnant darbo ginčų komisijos prie Valstybinės darbo inspekcijos nariu, teko susidurti su tokiomis pat kompanijomis įkurtomis Lietuvoje. Belgijos pilietis atidaro įmonę Klaipėdoje. Darbuotojus komandiruoja dirbti Belgijoje į savo kitą įmonę, mokėdamas šiek tiek daugiau nei minimumas. Ginčo esmė buvo, kad taupydamas jis nemokėjo darbuotojams komandiruotpinigių už savaitgalius. Realiai tie darbuotojai nedirbo nei dienos Lietuvoje, kas tiesiogiai pažeidžia komandiruojamų darbuotojų direktyvą. Deja, mūsų Valstybinė darbo inspekcija nereaguoja į tokius pažeidimus. Paradoksas – sprendžiamas darbo ginčas, bet netiriamas tokios įmonės veiklos teisėtumas. Kitų šalių pateikti pavyzdžiai buvo priešingi. Būtent jų darbo inspekcijos nustačiusios, kad yra pažeidžiamos darbuotojų teisės, pradeda tarptautinius tyrimus.

Lietuvoje šiuo metu stebimas ir naujas fenomenas – ne Europos sąjungos piliečių įdarbinimas šalyje, nors realiai jie siunčiami dirbti į kitas šalis. Tai lyg ir savotiškas trečiųjų šalių darbuotojų eksportas. Ypač tai liečia transporto sektorių. Ir ne veltui mes stebime pastovų jų verkšlenimą dėl diskriminacijos. Net važiuojama protestuoti Briuselyje, bandomos įtakoti šalių-darbo jėgos eksportuotojų vyriausybės. Žinant kiek tokios įmonės uždirba naudodamos trečiųjų šalių darbo jėgą, jų pastangos nušvinta visai kitoje šviesoje. Ir rūpesčio darbuotojai tame nėra nei lašo.” – pasakoja Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos Klaipėdos regiono koordinatorius Raimondas Tamašauskas.