Darbo kodekso nuostatų aiškinimo komisija pateikė išaiškinimą dėl kilnojamojo pobūdžio darbo.
Darbo kodekso (DK) 144 straipsnio 8 dalis nustato, kad darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką. Šių kompensacijų dydis negali viršyti 50% bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui nemokamos komandiruotės išlaidos.
Darbo kodekso aiškinimo komisija pažymi, jog DK 144 straipsnio 8 dalyje numatyta kompensacija mokama tik už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką, o dėl konkretaus kompensacijos dydžio darbo sutarties šalys sulygsta abipusiu susitarimu (arba kompensuojamas dydis gali būti įtvirtinamas kolektyvinėje sutartyje).
DK imperatyviai numato, kad tokių kompensacijų dydis negali viršyti 50% bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio, todėl dėl didesnio kompensacijos dydžio neturėtų būti susitariama, tegiama rašte. Informacija apie šį raštą skelbiama Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklapyje. Šalys turi teisę tartis dėl kitų priedų ar priemokų, numatytų kituose DK straipsniuose.
Komisijos nuomone, nors Darbo kodeksas neišskiria padidėjusių išlaidų kompensavimo už darbą lauko sąlygomis, pagal bendrą pobūdį darbas lauko sąlygomis galėtų būti prilyginamas kilnojamojo pobūdžio darbui. Taigi tokia išmoka būtų laikoma išmokėta pagal DK 144 straipsnio 8 dalį. VMI primena, jog tokios išmokos neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.
VZ inf.