Šiandien vyks LR Trišalės tarybos posėdis, kurio metu aptariamas naujojo Darbo kodekso projekto trečiasis skyrius KOLEKTYVINIŲ DARBO GINČŲ DĖL INTERESŲ NAGRINĖJIMAS.

 Pagal dabartinį Darbo kodeksą, Kolektyviniai darbo ginčai – tai  įmonės profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvines sutartis turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį (interesų konfliktas), nepatenkinus šalių iškeltų ir šio Kodekso nustatyta tvarka įteiktų reikalavimų (LR DK 68str.). Deja, naujajame Darbo kodekso projekte, ši sąvoka išnyksta, o kolektyviniai ginčai įvardijami tiesiog kaip nesutarimai, dėl kolektyvinės sutarties sudarymo. Pasakyti trumpai, ne visada reiškia pasakyti gerai, kadangi tai akivaizdžiai susiaurina kolektyvinių darbo ginčų sąvoką ir paskirtį bei tampa nebeaišku, kurią darbuotojų dalį atstovaujama. Galima manyti, jog pagal naująjį Darbo kodeksą, visi kiti darbuotojų ir jų atstovų išreikšti nepasitenkinimai, gali būti traktuojami, kaip neteisėti bei atitinkamai sukelti sunkumų darbuotojui.

Taip pat, dabartinis Darbo kodeksas nurodo, kad priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat ir įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė du trečdaliai įmonės darbuotojų, o skelbiant streiką įmonės struktūriniame padalinyje – du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir ne mažiau kaip pusė visos įmonės darbuotojų. Tačiau pasak naujojo Darbo kodekso: priimti sprendimą skelbti streiką galėtų profesinė sąjunga ar profesinių sąjungų organizacija jų įstatuose (statute) nustatyta tvarka šio Kodekso 248 straipsnyje nustatytais atvejais, jeigu tik gautų ne mažiau kaip ketvirtadalio profesinės sąjungos narių sutikimą, tarsi tai neliestų kitų įmonės darbuotojų (pagal LR Konstitucijos 50 str., profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines ekonomines bei socialines teises). 

Ir tai dar ne viskas: ar žinojote, kad naujasis Darbo kodeksas, KOLEKTYVINIŲ DARBO GINČŲ DĖL INTERESŲ NAGRINĖJIMAS skyrių siūlo papildyti keliais straipsniais, kuriais remiantis darbdaviui būtų suteikiama galimybė streiko metu atleisti jame dalyvaujančius darbuotojus iš darbo, neįspėjus ir už šį laikotarpį neišmokėjus pinigų? Tai vadinama Lokautu. Pastarasis paprastai taikomas kaip atsakomoji priemonė į profesinių sąjungų organizuojamus streikus ir įbaugina daugybę darbuotojų imtis veiksmų. Tačiau ar lokauto įteisinimo Lietuvoje idėja tikslinga? Mūsų šalyje reglamentuojamos ir taip ganėtinai sudėtingos streikų skelbimo procedūros, todėl teisėtų streikų būta labai mažai  ir jie nėra sukėlę sunkesnių padarinių.

Neatsižvelgiant į tai, telkiamos visos pajėgos, kad dirbantis žmogus negalėtų apsiginti ir būtų priverstas paklusti darbdavio nustatytoms sąlygoms, net jei šios visiškai nepalankios darbuotojui. Smarkiai suvaržoma ir profesinių sąjungų teisė pareikšti elementarias pretenzijas dėl darbo užmokesčio, jau nekalbant apie platesnius demokratinius reikalavimus, socialinį dialogą… Gal kažko baiminamasi?

Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad žmonės tiesiog dėl per didelio pasyvumo nenori stoti į profesines sąjungas. Bet ar tikrai taip? Profesinės sąjungos atstovauja darbuotojams, siekdamos apsaugoti darbo teisės taikant laisvas kolektyvines derybas, apimant ir teisės streikuoti įgyvendinimą. Todėl tikrai nemanome, kad dirbantis asmuo nesuinteresuotas jo teisių gynimu. Alternatyvus ir labiau tikėtinas paaiškinimas paprasčiausiai būtų tas, kad darbuotojai nemato tokių struktūrų svarbos, ypač kai pastarųjų pagrindinis ginamasis vaidmuo demokratinėje civilinėje visuomenėje yra teisiškai apribotas, o ką jau kalbėti apie tai, kad žmonės paprasčiausiai bijo, garsiai išreikšti savo nuomonę, nes darbas šiais laikais yra pagrindinė vertybė, ir dar daugiau – pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Liberalizuoja Darbo kodeksą… Bet panašu, jog naudos jis atneš toli gražu ne visiems…