Advokato Justo Vilio kontora; http://www.vilys.lt/; Tatjana Spiridonova

GARANTIJŲ DARBUOTOJŲ ATSTOVAMS PASKIRTIS

Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau tekste – LR DK), Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatyme  (toliau tekste – Profesinių sąjungų įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos darbo tarybų įstatymas darbuotojų atstovams yra suteiktos tam tikros darbo teisių garantijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas dar 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtintos darbuotojų atstovų garantijos reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas, o pastarosios yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines  nuobaudas,  atleidžiant  iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį  darbą  ir  pan.), taip pat, kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

Darbuotojų atstovų darbo teisių garantijų turinys yra aprašytas LR DK 134 straipsnyje bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje, bet pabrėžtina, kad darbuotojų atstovams suteiktų darbo teisių garantijų negalima vertinti atskirai nuo kitų LR DK ir Profesinių sąjungų įstatymo nuostatų, be to žinotinos ir teismų praktikos aktualijos.

DARBUOTOJŲ ATSTOVAS DARBO TEISĖS PRASME

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau tekste – LR DK) 19 straipsnio nuostatas darbuotojų teisėms ir interesams, juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Tuo atveju kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime. Taigi darbuotojų atstovais darbo teisėje pripažįstamos profesinės sąjungos ir darbo taryba.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010, pažymėjo, kad darbuotojų atstovų darbo teisių garantija yra skirta apsaugoti darbuotojų atstovus, vykdančius savo funkciją, nes darbuotojų atstovų ir darbdavių interesai savo esme yra priešingi. Apsaugos funkcijos įgyvendinimui LR DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (profesines sąjungas, darbo tarybas), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, be išankstinio to organo sutikimo. Pastebėtina, kad LR DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija turi teisę pasinaudoti darbuotojai, kurie norminių teisės aktų ir įregistruotų profesinės sąjungos įstatų (statuto)  nustatyta tvarka yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, be to, apsauga darbuotojui galioja kai toks organas veikia įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, kurioje jis dirba (Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos statybininkų mokykla v. Klaipėdos miesto ir apskrities profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-383/2010, akcentavo, kad tais atvejais, kai darbdavys abejoja dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo (pvz., neatstovauja daugumai) ir jų renkamųjų organų sudarymo (siekiant išvengti galimo interesų konflikto, numatyto DK 19 straipsnio 2 dalyje, kai į profesinės sąjungos renkamuosius organus išrinktas asmuo pagal savo teisinį statusą įmonėje galėtų būti priskiriamas prie darbdavio atstovų), darbdavys turi reikšti ieškinį atitinkamai profesinei sąjungai, nes šie klausimai liečia išimtinai juridinio asmens – profesinės sąjungos interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. V. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-300/2014, konstatavo, kad jeigu toks reikalavimas profesinei sąjungai nepareikštas, tai profesinės sąjungos įregistravimas ir jo renkamųjų organų suformavimas yra status quo, kuris nulemia darbdavio pareigą užtikrinti DK 134 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas profesinių sąjungų renkamų organų nariams jų atleidimo pagal DK 129 straipsnį atveju.

Aptarkime atveji, kai atleidžiamas darbuotojas yra ne vienos, bet kelių įmonėje veikiančių profesinių sąjungų renkamųjų organų narys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014, pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatytas draudimas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje veikti kelioms profesinėms sąjungoms. Bendro jų atstovavimo poreikis iškyla tik tuo atveju, kai įmonėje sudaroma kolektyvinė sutartis, dėl ko kelios įmonėje veikiančios profesinės sąjungos turi sudaryti atstovybę, kuri pripažįstama šalimi pasirašant kolektyvinę sutartį (LR DK 60 straipsnio 2 dalis). Taigi tuo atveju kai ketinama atleisti darbuotoją, kuris yra kelių įmonėje veikiančių profesinių sąjungų renkamųjų organų narys, teisės aktuose nenustatyta profesinių sąjungų pareiga steigti atstovybės. Akivaizdu, kad esant aprašytai situacijai darbdavys dėl išankstinio sutikimo gavimo turės kreiptis į tas įmonėje veikiančias profesines sąjungas, kurių renkamųjų organų nariu yra išrinktas atleidžiamas darbuotojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje pabrėžė, kad kitoks darbdavio pareigos pagal DK 134 straipsnio 1 dalį aiškinimas reikštų profesines sąjungos renkamųjų organų narių įstatyme įtvirtintų garantijų susiaurinimą.

Pažymėtina, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, jiems garantuojamą teisę turi įgyvendinti laikantis įstatymų, gerbiant bendro gyvenimo taisykles bei veikiant sąžiningai, laikantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (LR DK 35 str.).  Teigtina, kad  galimybė pasinaudoti LR DK 134 straipsnyje įtvirtinta garantija priklauso nuo darbdavio tinkamo informavimo apie jo išrinkimą. Tokia informacija darbdaviui gali būti pateikta individualiai, tai gali būti padaryta ir viešo paskelbimo būdu, tačiau informacijos pateikimas viešo paskelbimo būdu galėtų būti pripažintas tinkamu informavimu, tik jeigu tai būtų įprasta tokio pobūdžio informacijos skelbimo tvarka toje konkrečioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB Visagino transporto centras, bylos Nr. 3K-3-174/2011; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011).

ĮSPĖJIMAS APIE DARBUOTOJŲ ATSTOVO ATLEIDIMĄ IŠ DARBO

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau tekste – LR DK) 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys darbo sutartį gali nutraukti savo iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs darbuotoją LR DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Pastebėtina, kad LR DK numato draudimą atleisti iš darbo pagal LR DK 129 straipsnį be išankstinio atstovaujamojo organo sutikimo gavimo, bet ne draudimą įspėti apie atleidimą iš darbo be išankstino sutikimo gavimo, taigi darytina išvada, kad kreiptis dėl išankstinio sutikimo atleisti darbuotoją, išrinktą į įmonės, įstaigos ar organizacijos veikiančius atstovaujamuosius organus, gavimo darbdavys gali ir po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo darbuotojui. Be abejo, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad LR DK 134 straipsnio 2 dalyje atstovaujamajam organui nustatytas keturiolikos dienų terminas (skaičiuojamas nuo pareiškimo gavimo) darbdavio pareiškimo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą išnagrinėjimui.

Pažymėtina, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, neturi piktnaudžiauti savo teise į LR DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantiją. Nes tuo atveju, kai darbuotojas gauna įspėjimą apie sutarties nutraukimą ir nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų nustatytoms garantijoms jo (darbuotojo) atžvilgiu taikyti, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino (tokia informacija iki įspėjimo apie sutarties nutraukimą darbdaviui pateikta nebuvo), tikėtina, kad toks darbuotojo elgesys bus pripažintas nesąžiningu, ko pasėkoje darbdaviui atleidus tokį darbuotoją  iš darbo be reikalingo tam tikro organo išankstinio sutikimo objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB Visagino transporto centras, bylos Nr. 3K-3-174/2011; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR DK ir Profesinių sąjungų įstatymo nustatyta atstovaujamojo organo (renkamojo organo) nario garantija susieta su laikotarpiu, kuriam jie išrinkti. Taigi kai baigiasi laikas, kuriam yra išrinktas atleidžiamas darbuotojas į darbuotojų atstovaujamuosius organus – baigiasi įstatyme nustatyta renkamojo organo nario garantija, įtvirtinta LR DK 134 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju, jeigu remiantis LR DK 130 straipsnio 4 dalimi įspėjimo terminas buvo pratęstas laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo dėl atsisakymo duoti sutikimą atleisti pagrįstumo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka buvo ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, o šio darbuotojo įgaliojimai renkamajame organe baigiasi anksčiau nei įsiteisėja sprendimas, įspėjimo terminas baigiasi, kai baigiasi darbuotojo įgaliojimai renkamajame organe. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. V. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-300/2014, kitoks terminų pratęsimo aiškinimas reikštų garantijos, numatytos LR DK 134 straipsnio 1 dalyje, galiojimo pratęsimą be teisinio pagrindo (LR DK 10, 35 straipsniai).

IŠANKSTINIS DARBUOTOJŲ ATSTOVAUJAMOJO ORGANO SUTIKIMAS

Kaip jau buvo minėta, išankstinis atstovaujamojo organo sutikimas yra būtinas darbuotojų atstovo atleidimo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės atveju. Darbuotojų atstovų, kaip darbo teisės subjektų, specialiuosius požymius (t. b. išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus; išrinkti tam tikram laikotarpiui; profesinės sąjungos atstovaujamasis ir (arba) valdymo organas turi veikti įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, kurioje dirba darbuotojų atstovas – šis požymis nustatytas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje) jau aptarėme, taigi išnagrinėkime kokiais atvejais turi būti gautas išankstinis atstovaujamojo organo sutikimas, kaip jis turi būti gautas, teisę ginčyti atstovaujamojo organo sprendimą dėl darbdavio pareiškimo duoti sutikimą.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau tekste – LR DK) 134 straipsnio 1 dalyje numatytas išankstinio atstovaujamojo organo sutikimo gavimas darbuotojo, išrinkto į darbuotojų atstovaujamuosius organus, atleidimo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės atveju. Praktiškai identiško turinio norma įtvirtinta ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, tačiau praplečiant LR DK 134 straipsnio 1 dalį nuostata, kad profesinės sąjungos atstovaujamasis ir (arba) valdymo organas turi veikti toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, kurioje dirba atleidžiamas darbuotojų atstovas.  Pastebėtina, kad Profesinių sąjungų 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta darbdavio pareiga gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą ir tuo atveju, kai darbuotojui, išrinktam į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, skiriama drausminė nuobauda, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, todėl darbuotojų atstovams skiriant drausmines nuobaudas – pastabą ar papeikimą yra privalomas išankstinis atstovaujamojo organo sutikimas. Pažymėtina, kad nors Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje darbdaviui  pareigos gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą skiriant drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo nėra nustatyta, tačiau profesinės sąjungos ar darbo tarybos pirmininkas jų kadencijos laikotarpiu turi LR DK 134 straipsnio 1 dalyje garantuotą teisę nebūti atleistiems iš darbo, skiriant jiems drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos.

Pagal LR DK 134 straipsnio 2 dalį darbuotojų atstovaujamasis organas per keturiolika dienų nuo darbdavio pareiškimo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą gavimo turi raštu pateikti sutikimą ar nesutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Tuo atveju kai per nustatytą laikotarpį darbuotojų atstovaujamasis organas atsakymo neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Lukoil Baltija“ v. Kauno apskrities profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-248/2012, nei LR DK, nei Profesinių sąjungų įstatyme nepateikta pagrindų ar aplinkybių, kurioms esant darbuotojų atstovaujamasis organas turi teisę netenkinti darbdavio prašymo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą arba darbuotojų atstovui skirti drausminę nuobaudą, iš esmės paliekant tai klausimą (prašymą) sprendžiančio subjekto nuožiūrai, tačiau tokiam atsisakymui nėra suteikiamas absoliutus pobūdis, nes jis gali būti teismo panaikintas.

Pažymėtina, kad LR DK 134 straipsnyje yra numatyta darbdavio, bet ne atleidžiamo darbuotojų atstovo, teisė teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Lukoil Baltija“ v. Kauno apskrities profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-248/2012, atkreipė dėmesį į tai, kad nei Profesinių sąjungų įstatyme, nei LR DK nėra normų, tiesiogiai reglamentuojančių darbdavio teisę ginčyti atitinkamo profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymą duoti sutikimą darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą – pastabą ar papeikimą ir pažymėjo, kad nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios darbdavio teisę ginčyti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą – pastabą ar papeikimą, darbdavys pagal LR DK 134 straipsnio 3 dalies analogiją (DK 9 straipsnio 1 dalis) turi teisę tokį atsisakymą ginčyti tiesiogiai teisme, o teismas gali tokį atsisakymą panaikinti, jeigu darbdavys įrodo, kad atsisakymas iš esmės pažeidžia jo interesus. Toje pačioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog toks atsisakymas iš esmės pažeidžia darbdavio interesus, turi būti įrodyta individualiai,  tai negali būti pagrindžiama vien įstatymu suteiktų teisių darbo drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu.