Trišalės tarybos posėdyje pristatyta projekto „Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinis-administracinis modelis“ tarpinė ataskaita. Projekto vadovas Vilniaus universiteto teisės fakulteto dekanas prof. dr. Tomas Davulis paminėjo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi ambicingo uždavinio, t.y. parengti paketą įstatymų, kurie „turėtų išspręsti tam tikrus aktualius klausimus“.
Mokslininkai dirba keturiomis socialinės politikos kryptimis: socialinio draudimo, darbo santykių, socialinės paramos, užimtumo rėmimo, kurios, pasak profesoriaus, turi „sueiti į vieną bendrą tikslą ir derėti tarpusavyje“.
Kalbant apie darbo santykius, siūloma kuo mažiau juos reguliuoti įstatymais, o palikti daugiau laisvės susitarti kolektyvinėse sutartyse. Profesinių sąjungų atstovai abejoja, ar tam Lietuvoje partneriai yra pasirengę, bei prašo tuomet liberalizuoti ir streikų skelbimo tvarką.
Iš darbo kodekso – į kolektyvinę sutartį
Žiūrėdami į visą socialinę politiką kompleksiškai, modelio kūrėjai mano, kad reikia liberalizuoti darbo santykius, t.y., naštą nuo darbdavių pečių perkelti ant valstybės. Pavyzdžiui, atleidimo iš darbo liberalizavimas, Davulio teigimu, reiškia, kad dėmesys skiriamas darbo, o ne darbo vietos saugumui. Valstybė turi remti darbuotoją per nedarbo išmokas, padėti ieškoti kvalifikacijos galimybių ir pan., o dabar darbuotojo „tranzitinės sąnaudos“ esą tenkančios darbdaviams per įspėjimo terminą ir išeitinę išmoką. Maža to, pasak pranešėjo, išeitinės išmokos funkcija visiškai neaiški, o teisiškai ji yra dar ir diskriminacinė, nes diskriminuoja pagal amžių. „Geriau kalbėti apie nedarbo socialinės išmokos padidinimą, išplėtimą rato ją gaunančių žmonių, nes dabar tik 42 tūkst. asmenų gauna minėtą išmoką, kai bedarbių yra 250 tūkst., o vidutinė išmoka yra vos virš 500 litų“, – dėstė teisės mokslininkas.
Dar vienas projekto tikslas – socialinio dialogo intensyvinimas. Tomo Davulio teigimu, galima dar šiek tiek liberalizuoti kolektyvinius ginčus, tačiau mokslininkų idėja yra tokius dalykus, kaip papildomos atostogos, sutrumpintas darbo laikas, ilgesnės atostogos atskiroms asmenų grupėms, ir pan. reguliuoti kolektyvinėse sutartyse, ypač viešajame sektoriuje. „Valstybė liepia susitarti kolektyviai visiems, bet pati nenori tartis su niekuo. Kitaip tariant, viešasis sektorius yra visiškai nesureguliuotas kolektyvinėmis derybomis“, – kritikos nevengė pranešėjas. Jo teigimu, galima kalbėti apie generalinę sutartį, „valstybė įeina į kolektyvines derybas jau sąžiningai, suderame tas nuostatas, kurias braukiame iš Darbo kodekso, ir perkeliame jas į kolektyvinę sutartį“.
„Daug yra garantijų, kurios yra nei iškovotos, nei uždirbtos. Aišku, jas ginti yra lengviau, negu iškovoti, bet mums yra galimybė sustiprinti kolektyvinę sutartį, galime ant darybų stalo padėti daug skirtingų dalykų, o ne kaip dabar – pasitikėti valstybiniu reguliavimu ir visiškai nesiekti kolektyvių sutarčių“, – kalbėjo profesorius Tomas Davulis.
Vietoj žuvies – meškerė?
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė stebėjosi, kodėl deklaruojant, jog dėmesio centre kuriant šį modelį yra piliečių interesai, daroma taip, kad jų padėtis būtų pabloginta. Be to, jos manymu, darbo santykių aktualijas ir problemas identifikuoti turėjo darbdaviai su darbuotojais. „Sprendžiame tik konkurencingumo reikalus, o kaip gyvena žmogus toje darbo rinkoje? Leiskime dirbti neribotus viršvalandžius, mūsų amžius ir taip ne ilgiausias Europoje, socialinė atskirtis didžiausia, tai ką išspręs tokiu būdu padarytas modelis?“, – klausė tarybos narė. Ji prisiminė 2002 m., kai buvo kuriamas Darbo kodeksas, jo kūrėjai tada supratę, kad partneriai nepribrendę susitarimams, jie, Gruzdienės manymu, tam nepribrendę ir dabar. Pavyzdžiui, maisto pramonės įmonių savininkai neleidžia savo įmonėms pasirašyti net ketinimų pasirašyti šakinę kolektyvinę sutartį protokolų.
Tomas Davulis pasvarstė, kodėl potarybinės erdvės šalyse tokia „įdomi situacija“: kai kuriose valstybėse panaši („drumstas vandenėlis be kolektyvinių sutarčių su visiška anarchija apačiose“), o kai kuriose šalyse atsirado stiprios struktūros (Čekija, Kroatija, Slovėnija), kai, pvz., privalomai buvo kuriamos darbo tarybos. Lietuvoje, pasak jo, jokio postūmio neįvyko, todėl jeigu panaudotume dirbtinį mechanizmą – kai kurias nuostatas išimant iš Darbo kodekso ir įdedant į kolektyvinę sutartį, „gal tai jums būtų nebe žuvis, o meškerė“, – kreipėsi jis į profsąjungininkus. Profesoriaus teigimu, viskas turi būti sąžininga, abi pusės turi matyti, ką gauna ir ko netenka.
Ministrė: esmė žmogus, į kurį būtų viskas nukreipta
Lietuvos trišalės tarybos posėdyje dalyvavusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė pabrėžė, jog tai, kas pristatyta, dar nėra galutiniai variantai, šio pristatymo tikslas esąs pristatyti pačią koncepciją. „Ministerija pasitelkė 33 Lietuvos profesorius, kad vieną kartą labai aiškiai ir iš pagrindų būtų peržiūrėta socialinė politika ir socialinės gerovės koncepcija, – kalbėjo ministrė. – Mūsų kartu su projekto vykdytojais užduotis – išgryninti tą modelį, atlikti tuos veiksmus, kad socialinė politika įgautų prasmę, svorį ir esmę, kad kaip ašis atsirastų žmogus, į kurį būtų viskas nukreipta, nepriklausomai, ar jis yra verslo žmogus, ar samdomas darbuotojas“.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) atstovas Jonas Guzavičius suabejojo, ar visas vizijas bus įmanoma pritaikyti Lietuvoje, kur ne visi dirba sąžiningai. Jo teigimu, nenormalu, kad ketvirtis visų darbuotojų šalyje gauna mažiau nei minimalią algą, kuri ES kontekste ir taip yra viena mažiausių. „Ne ta terpė, ne tas fonas“, – mano LPK atstovas.
Profesoriaus teigimu, kalbant apie nelegaliai ar pusiau legaliai dirbančius žmones, vėzdo politika nepasiteisina: „Duokime jam galimybę „apsišviesti“ per kitą pusę – paslaugos pirkėją reikia sudominti mokesčių mokėjimu. Tada pamatysime, kad tie vargšai, kurie prašo kompensacijų, gauna visai nemažas pajamas“.
Baigiant diskusiją Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas padėkojo profesoriui už meškerę, bet pageidavo ir masalo. Anot jo, kolektyvinių sutarčių niekada nebus, kol nebus „atlaisvinta“ streikų politika, nes šiuo metu streikai yra realiai uždrausti. „Jeigu turėsime galimybę priešpastatyti darbdaviui tam tikrą protestą, tada atsiras ir kolektyvinės sutartys. Tai principinė nuostata: jeigu suteikiate laisvę vieniems, duokite laisvę ir kitiems. Tada ir susinormalizuos visi tie santykiai“, – kalbėjo Černiauskas.
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen