2014 m. balandžio 23 d.
Gegužės 9 d. vyksiančiame Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) ataskaitiniame rinkimų suvažiavime pirmininko posto sieks du kandidatai: dabartinis LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas ir buvęs (1990–2000 m.) Lietuvos visuomeninių paslaugų profsąjungų federacijos pirmininkas Dainius Paukštė.
Pastarojo kandidatūrą vasario 28 d. įvykusiame LPSK tarybos posėdyje iškėlė šios aštuonios (iš 25) LPSK narės: Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija, Lietuvos komercijos ir kooperacijos darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro profesinė sąjunga, Lietuvos ryšių darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacija, Lietuvos valstybės tarnautojų profesinė sąjunga.
D. Paukštė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas, 2000 m. buvo išrinktas į Seimą, dirbo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotoju.
PN kreipėsi į D.Paukštę, prašydamos atsakyti į keletą klausimų, susijusių su jo apsisprendimu kandidatuoti į šį atsakingą postą. Publikuojame pokalbį su kandidatu į LPSK pirmininkus.
Gerb. Paukšte, keturiolikai metų palikote profesinių sąjungų šakinės organizacijos vadovo postą. Dabar vėl apsisprendėte grįžti į tas galeras. Kas lėmė šį Jūsų žingsnį? Juk tikriausiai per tuos metus gerokai nutolote nuo profsąjungoms ir darbuotojams opių problemų?
Ačiū už klausimą. Mane susirado kolegos iš profsąjungų laikų, kviesdami sugrįžti. Visą laiką jaučiau apmaudą, kad profsąjungos Lietuvoje niekaip nesugeba užimti joms prideramos vietos Lietuvoje. Žemas narystės profsąjungose procentas rodo, kad visuomenė nepasitiki profsąjungomis. Ir, nematydami išeities, žmonės, spaudžiami ekonominių sunkumų, verčiau renkasi emigraciją nei kovą už savo teises Lietuvoje. Bet ar tai išeitis? Per 25 metus iš Lietuvos emigravo 846 tūkst. žmonių, kurie galėjo būti potencialūs profsąjungų nariai. Tolesnis virsmas gali baigtis labai liūdnai ne tik žmonėms, bet ir pačiai valstybei.
Ilgai nedaviau sutikimo, kritiškai vertindamas savo galimybes, nes darbas bendraminčių kolektyve labai skiriasi nuo organizacijos, kurioje akivaizdžiai pastebimi susiskaldymo požymiai ir nėra vienijančios minties. Todėl labai tikiuosi, kad mintis – profsąjungų savisaugos instinktas spėti su laiku į koją atsinaujinti ir stiprėti gali tapti ta vienijančia idėja. Jeigu tai bus priimtina suvažiavimo delegatams, dirbsime kartu, jeigu ne – vadinasi, ten man ne vieta. Bet šiuo atveju bent jau mano sąžinė bus rami:bandžiau.
Nepasakyčiau, kad per 14 metų būčiau nutolęs nuo profsąjungų. Išėjęs iš profesinių sąjungų visuomet stebėjau, kaip joms sekasi. Juolab kad ir mano darbas vis paliesdavo tas sritis ir tuos klausimus, kurie būdavo aktualūs ir profesinėm sąjungom: darbas valstybinio socialinio draudimo srityje, vėliau – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete. Net ir dirbant Migracijos departamente nuolat teko dirbti su socialiniais partneriais, tik tuokart atstovaujant Vyriausybės pusę.
Reziumuodamas pasakysiu: sukaupiau tik dar daugiau patirties, kuri neabejotinai būtų naudinga profsąjungoms. Na, o ta,i kas pasikeitė ar ką primiršau, – ilgai netruks: greit sužinosiu ir prisiminsiu. Juolab kad profsąjungose ir dabar yra pakankamai daug bendraminčių.
Kaip kandidatas į LPSK pirmininkus prisistatinėjote konfederacijos narėms šakinėms profsąjungoms. Kokius įspūdžius paliko šie susitikimai? Kokie, Jūsų akimis, įvyko pokyčiai?
Pirmiausia gaila, kad ne visos šakos,arba jų dauguma, norėjo su manim susitikti. Matyt, tokia yra šakų vadovų pozicija, ir tikrai nemanau, kad sprendimai nesusitikti būtų kolektyvinė nuomonė. Bet tai – irgi pozicija. O ten, kur vyko susitikimai, dominavo dalykinė nuotaika, žmonės buvo smalsūs ir aktyvūs, užduodavo daug klausimų. Bandžiau paaiškinti, kad vienas nedaug ką nuveiksiu, jeigu nejausiu paramos iš eilinių narių ir profsąjunginio aktyvo. Tai būtina bet kokio judėjimo į priekį sąlyga. Pamačiau ir tai, kad kai kuriais klausimais nariams labai trūksta žinių, profsąjunginio švietimo, girdėjosi ir nuoskaudos dėl LPSK veiklos skaidrumo finansuose, viešumo ir atskaitomybės. Nariai tikrai yra pasiilgę rimtų diskusijų aktualias profsąjungoms klausimais. Tai neturėtų nieko varginti, nes šiuolaikinės technologijos leidžia taupyti ir laiką, ir kurą, ir pinigus.
Vis dėlto dar yra nemaža skirtumų organizacinėje veikloje, jos kultūroje. Kai kur tikėjausi pamatyti daugiau pasikeitimų ir dinamikos diskusijose, keitimosi nuomonėmis siekiant geresnio rezultato žmonėms.
Kartais susidaro įspūdis, kad kai kas liko tarsi „įstrigęs laike“. Manau, kad tik nuolatinis dėmesys nariams, švietimas pirminėse organizacijose tą padėtį gali kardinaliai pakeisti. Juk profsąjungoms ir jų nariams pagaliau reikia ne tuščių nuolatinių ginčų, kas teisesnis ir kas geresnis ar gražesnis, o gerų sprendimų, leidžiančių organizacijai žengti į priekį ir kuriems pritaria absoliuti dauguma narių. Todėl net ir formalus susiskaldymas yra negerai.
Neseniai paskelbtame straipsnyje „Ar profesinės sąjungos mato savo Achilo kulną?” užsiminėte apie vieną iš pažeidžiamiausių pastarojo meto LPSK Achilo kulno vietų – formalų požiūrį į veiklos planavimą, galbūt net strategijos nebuvimą. Jūs rašote: „Matosi, kad būsimą LPSK veiklą įprasmina parengtas Veiklos krypčių projektas. Ar tai žingsnis į priekį, ar kartojimas to, kas jau buvo? Mano galva, parengti dokumentai, pataisos LPSK įstatuose pažangos nerodo.”
Kaip siūlysite atnaujinti bei pritaikyti prie dabarties realijų LPSK Veiklos kryptis, kurios bus svarstomos ir tvirtinamos suvažiavime?
Akivaizdu viena: Veiklos kryptys bei Įstatų pataisos perėjo visas LPSK įstatuose numatytas būtinas procedūras. Todėl jos turėtų būti patvirtintos. Aišku gaila, kad kai kuriems protingiems pasiūlymams nebuvo pritarta. Tik vienas pavyzdys: atmestas pasiūlymas iš esmės restruktūrizuoti profsąjungų darbą pagal jau seniai Lietuvos ekonomikoje įsitvirtinusį faktinį darbdavių susiskirstymą į privatų ir valstybinį sektorius. Nepriėmus tokio sprendimo dabar, LPSK veiks iki pat 2018 m. kaip ir prieš 25 metus, – kai turėjome tik vieną (valstybinį) sektorių. O juk tai labai svarbu derybose dėl kolektyvinių susitarimų ir ypač,kalbant apie atlyginimų sistemas ar egzistuojantį skirtumą darbdavių mentalitete. Juk tuose sektoriuose padėtis labai skirtinga.
Štai ir klausimas suvažiavimui: ar atmestas pasiūlymas buvo dėl to, kad jis buvo blogas ar nepakankamai išnagrinėtas, ar dėl to, kad jį pateikė LMP (Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga – red.)? Ir kas iš to dabar laimėjo?
Jeigu LPSK pirmininko pareigas suvažiavimas patikėtų man, kreipčiausi į suvažiavimą prašydamas įpareigoti LPSK tarybą parengti išsamius LPSK reformos matmenis ir priemonių planą, įstatų pakeitimus, kuriuos turėtų tvirtinti neeilinis LPSK suvažiavimas. Iki jo LPSK reformos matmenys ir priemonės turėtų būti apsvarstytos visose profsąjunginėse organizacijose (pradedant pirminėmis). Priimamų reformoms sprendimų lygį ir būtinų pakitimų gylį turi parengti ir priimti patys LPSK tarybos nariai, o ne LPSK pirmininkas. Jis šiuo atveju gali būti tik patarėju, organizatoriumi, idėjų generatoriumi ir pan. Tiktai taip naujai buriamame kolektyve gali atsirasti pasitikėjimas vienas kitu. Todėl visų lauktų ilgas, sunkus, bet kartu ir įdomus darbas rengiant savo organizacijos perspektyvą.
Jei būsite išrinktas LPSK vadovu, kokie bus pirmieji Jūsų veiklos šiame poste žingsniai? Ir ką apskritai sieksite radikaliai keisti?
XXI amžius Lietuvos profsąjungoms suformulavo daugybę iššūkių, todėl nesvarbių klausimų kaip ir nebelieka. Vieni jų yra svarbūs laiko prasme, kiti – siekiamų tikslų, norimų pokyčių turinio prasme. Man svarbiausi klausimai – Profsąjungų reforma, padėtis su Darbo kodeksu, kontaktai su socialiniais partneriais. Kas svarbiau? Pabandykit išsirinkti.
Mažiausiai laiko sąnaudų prireiktų susitikimams su svarbiausiais socialiniais partneriais – darbdaviais (Lietuvos pramoninkų konfederacijos ir Lietuvos verslo konfederacijos vadovybėmis) bei Vyriausybės puse – Ministru Pirmininku ir socialinės apsaugos ir darbo ministre.
Neabejoju, kad socialiniams partneriams būtų įdomu išgirsti, ką savo suvažiavime nusprendė profesinės sąjungos, pareikšti profsąjungų nuomonę apie dabartinius aktualius įvykius Lietuvoje (Darbo kodeksas, Euro įvedimas ir kt.), taip pat išdėstyti savo poziciją apie žingsnius, kurių profesinės sąjungos lauktų iš socialinių partnerių – darbdavių ir Vyriausybės.
Kitas žingsnis būtų tęsinys pirmojo – profesinių sąjungų narių mobilizavimas Darbo kodekso pataisų tema. Akivaizdu, kad palankiausias laikas diskusijoms dėl Darbo kodekso pataisų jau praleistas, todėl profsąjungoms teks vytis prasidėjusius procesus.
Blogiausia, kad iki šiol šiuo klausimu profsąjungos neturi savo nuomonės: kokia invazija į įstatymą būtų priimtina bei galima ir kur yra ta riba, kurią darbo grupei peržengus priversti būsime kviesti žmones aktyviai protestuoti.
Turime visi suvokti, kad kova dėl darbuotojų garantijų darbo santykių srityje tikrai yra verta visuotino dirbančiųjų streiko. Jeigu dabar nekovosime, – kentės mūsų vaikai ir ateinančios darbuotojų kartos. Šiandieną yra aiški tik generalinė profsąjungų elgesio linija: išsaugoti kaip galima daugiau darbuotojų garantijų.
Didelį darbą turės atlikti profsąjungų aktyvas, kuris vykdytų aiškinamąjį darbą tarp narių, ypač darbo vietose. Sudarysime profsąjungų specialistų darbo grupę, kuri „lydės“ Darbo kodekso naują redakciją nuo darbo grupės darbo pradžios iki Seimo, kur bus svarstomas ir priimamas įstatymas. Į pagalbą kviesime mums palankius mokslininkus, diskutuosime ir organizuosime apskrituosius stalus siūlydami projekto rengėjams alternatyvias formuluotes. Ieškosime sąjungininkų Seime, kad svarstant projektą jis būtų kuo labiau ginantis darbuotojų teises. Šiuo klausimu įsuksime profesinių sąjungų propagandą, pasitelkdami viešumą, vykdysime šiai temai skirtą kampaniją. Naudosimės ir jūsų tinklalapio paslaugomis, ir ne tik.
Lygiagrečiai tektų žengti ir kitą žingsnį,– profsąjungų reformos klausimais. Tai kertinis visko akmuo, jeigu norime turėti savo organizacijos perspektyvą. Tai ir narystės augimo klausimai, ir profsąjungų kraujo – finansų, užtikrinančių profsąjungoms galimybę turėti ir formuluoti savo nuomonę bei imtis situaciją atitinkančių ir norimų veiksmų, tai kartu ir profsąjungų organizacinės veiklos kultūros formavimo klausimai.
Kaip matot, nesvarbių klausimų profsąjungoms nėra.