2013 m. kovo 6 d.
Šimtas dienų, kai valdančioji koalicija yra valdžioje, baigėsi. Taigi ramybės metas naujai valdžiai baigėsi irgi. Klausimas, ar galima išlikti ramiam, kai iš Lietuvos išvyksta vis daugiau žmonių, lieka atviras ir toliau. Mūsų šalis netenka perspektyvių, kvalifikuotų bei rizikuoti nebijančių jaunų žmonių. Savo inauguracijos kalboje dabartinis Premjeras pabrėžė, kad jo Vyriausybei svarbiausi yra du prioritetai: energetika ir emigracija. Ekspertai ir mokslininkai pabrėžia: kas mėnesį iš Lietuvos apie 50 proc. emigruojančių žmonių yra jauni, išsilavinę ir šeimos neturintys asmenys, dažniausiai 25 – 35 metų amžiaus. Valdančiųjų pasiryžimas ir rūsti realybė turėjo būti pakankamas akstinas adekvačiai veikti. Ką valdantiesiems pavyko nuveikti migracijos klausimais per 100 dienų? Beveik nieko. Per 100 dienų Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba sugebėjo parengti raštą suinteresuotoms institucijoms dėl darbo grupės sudarymo. Tokie darbo tempai varo į neviltį.
Blogai, kad Lietuvoje nėra tradicijų keičiantis vyriausybėms vykdyti politikos perimamumą. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba 2013 m. vasario 21d. pareiškė iniciatyvą sudaryti darbo grupę, kuri parengtų siūlymus dėl migracijos politikos gairių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo tai sveikintina, tačiau jis liudija, jog nesinaudojama anksčiau (2005-2009 m.) veikusių struktūrų darbo rezultatais. Atsižvelgiant į tai, kad A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė visiškai ignoravo G.Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės sukurtą Ekonominės migracijos reikalų komisiją (EMRK) bei jos išvadas ir patarimus, manyčiau, jog pakaktų ją vėl atgaivinti, prašant valstybės institucijų ir suinteresuotų socialinių partnerių atnaujinti narystę šioje komisijoje (taip būtų sutaupytas geras pusmetis, kurį dabar organizaciniams klausimams sugaiš nauja darbo grupė). Juk yra patvirtinti ir Ekonominės migracijos komisijos nuostatai, ir patvirtintos institucijos, atsakingos už atskirus migracijos barus. Būtina pastebėti, kad niekas EMRK veiklos nei stabdė, nei ją kas panaikino.
Nesugebėjimas pasinaudoti jau esančiais resursais matyti ir iš to, kad Ministro Pirmininko tarnybos iniciatyva sukurti darbo grupę yra pavedama Vidaus reikalų (sąraše paminėta pirmoji), o ne Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, kuri šiems klausimams visuomet vadovavo.
Visa tai rodo, kad kol kas kairė nežino, ką daro dešinė. Nors kova su emigracija paskelbta prioritetine Vyriausybės veiklos dalimi, bet išsakyta politinė valia nėra paremta jokiais konkrečiais veiksmais. Omenyje turiu tai, kad dabar iškilusias problemas norima išspręsti tik vykdomosios valdžios pastangomis, t.y. grįžtama prie G.Kirkilo Vyriausybės darbo stiliaus, politikus paliekant šone. Manau, jog šiandieną to akivaizdžiai nepakanka: šioje veikloje privalo dalyvauti ir politikai. Ar valdančioji koalicija turi sukūrusi migracijos klausimais politinę valią išreiškiančią struktūrą, ar visi koalicijos partneriai veikia sutartinai ir žino ką daryti? Ar pats Premjeras savo tarnyboje turi įkūręs struktūrą, derinančią, kontroliuojančią bei kuruojančią migracijos klausimus? O kokia atsakomybė už emigracijos klausimų sprendimą tenka Seimui? Gausis taip, kad vyriausybė kovos su emigracija, o Seimas priiminės naujus įstatymus, kurie ne mažins, o kaip tik skatins emigraciją? Tai koks bus rezultatas? O ar šalies Prezidentė šiais klausimais yra Vyriausybės sąjungininkė? Ji prisidės prie bendros veikos ar kritikuos tokią politiką? Šie klausimai kaip tik ir rodo politinės valios svarbą. Juk to mūsų gyvenime iki šiol dar nebuvo. Būtent atsakymai į tokio pobūdžio klausimus ir parodo valdančiųjų ketinimų kovoti su emigracija pasirengimo lygį. Kol nėra atsakymų, tol nėra ir rimto darbo. O juk šiuos darbus tikrai galima buvo padaryti per pirmąsias šimtą dienų.
Lietuvoje taip susiklostė, kad emigracijos ir imigracijos klausimai yra pavesti skirtingoms institucijoms (emigracija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o imigracija – Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos). Deja, praktika patvirtina, kad daug geriau reikalai klostosi tose valstybėse, kur už abu šiuos klausimus yra atsakinga viena institucija. Lietuvoje tai galėtų būti Migracijos departamentas, kurį buvęs A.Kubiliaus Vyriausybės vidaus reikalų ministras liberalcentristas R.Palaitis (nežinia, dėl kokių priežasčių) buvo pradėjęs naikinti. Tik todėl, kad ministras buvo atstatydintas, dalį departamento pavyko išsaugoti. Valstybė prarado daug biudžetinių lėšų ir ES investicijų, kurios buvo skirtos šios institucijos veiklai gerinti ir ypač jos specialistams ruošti. Manau, jog ginant viešąjį interesą teisėsaugos institucijos turėtų ištirti ir tinkamai įvertinti šiuos įvykius bei pareikalauti asmeninės tuometinės ministerijos vadovų atsakomybės.
Migracijos departamentas galėtų perimti visų migracijos klausimų kompetenciją, tačiau su viena sąlyga: pakeliant jo statusą turi būti pakeistas pavaldumas. Ši institucija turėtų būti „išimta“ iš Vidaus reikalų ministerijos valdymo sferos ir perduota tiesioginiam Vyriausybės pavaldumui. Tiesa, prieš tai Migracijos departamento kompetencijai turėtų būti perduotos ir dabar policijos atliekamos jai visiškai nebūdingos funkcijos – asmens dokumentų išdavimas (užsieniečiams ir Lietuvos piliečiams). Esant tokiai Migracijos departamento kompetencijai ir jo pavaldumui lengviau būtų dirbti ir pačiai Vyriausybei.
Taigi darbų yra, tik juos reikia ne imituoti, o nuosekliai dirbti. Ar išsisklaidys rūkas, priklauso ne nuo gamtos malonės, o nuo vyriausybės konkrečių darbų.
Dainius Paukštė, migracijos klausimų ekspertas,