2013 m. sausio 9 d.
Samdytinių poreikis darbo santykiuose veikti ir savo interesams atstovauti kolektyviai atsirado kartu su besiformuojančiais kapitalistiniais gamybos santykiais dar vėlyvaisiais viduramžiais. Manytina, kad pirmoji darbuotojų sąjunga yra fiksuota Nikolo Makiavelio (Niccolò Machiavelli) „Florencijos istorijoje“. 1378 m. susivienijo Florencijos tekstilės manufaktūrų darbininkai (vadinamieji Ciompi), kurie sukilo prieš turtingas, privilegijuotas gildijas, o kai nebuvo atsižvelgta į jų reikalavimus net buvo perėmę miesto valdymą. Vėliau sukilėliams teko atsitraukti, tačiau nuo tada samdytiniai traktuoti vis dėlto kaip jėga, kurios negalima nuvertinti.
15-16 a. samdomieji rėmėsi gildijų pareigūnais ar vietinės valdžios atstovais, o vėliau pradeda savo problemas spręsti patys. 17 a. istorikai mini tam tikrų kvalifikuotų darbininkų grupių-asociacijų veiklas Prancūzijoje ir Nyderlanduose.
Manoma, kad pirmoji profesinė sąjunga susikūrė apie 1720 metus, kai į centrinę sąjungą susivienijo penki samdomų siuvėjų klubai Didžiojoje Britanijoje siekiant išsireikalauti didesnio darbo užmokesčio ir trumpesnės darbo dienos. Samdytojai bandė skaldyti judėjimą atskiruose cechuose įvesdami tam tikrų nuolaidų tiems siuvėjams, kurie sutinka pasitraukti iš sąjungos. Tačiau ši tuoj pat surengė visuotinį streiką ir jau 1721 m. parlamentas nustatė vienodas darbo sąlygas visiems siuvėjams.
Kruvinosios darbininkų kovos
Klasikinės profesinės sąjungos pradėjo kurtis 19 a. pramoninės revoliucijos metu, kai atsirado nauja visuomenės klasė – darbininkai. Jie dirbo baisiomis sąlygomis: po 10-16 valandų per dieną, labai mažai uždirbo, o sveikatai pavojus buvo didžiulis. Gamyklose dirbo daug vaikų, jiems ir moterims buvo mokama dar mažiau nei vyrams. Todėl visame pramoniniame pasaulyje gimė darbo judėjimas, kuris kovojo dėl darbuotojų teisių ir geresnių darbo sąlygų.
Labiausiai paplitusi darbininkų protesto forma 19 a. buvo streikai, kurių daug buvo malšinama pasitelkiant policiją ar net kariuomenę, todėl dažnai jie būdavo pažymėti žmonių mirtimis.
Vienas tragiškiausių šio laikotarpio įvykių – Heimarketo riaušės JAV, Čikagos mieste. 1886 metais, gegužės 1 d., visoje šalyje kilo streikas, į gatves išėjo tūkstančiai darbininkų. Jie reikalavo 8 valandų darbo dienos. Po trijų dienų Heimarketo aikštėje surengtame mitinge kilo riaušės, įvyko susišaudymas tarp mitinguotojų ir policijos, žuvo darbininkų, policininkų, buvo daugybė sužeistųjų.
1889 metais II Internacionalas Paryžiuje gegužės 1-ąją dieną paskelbė Tarptautine darbininkų solidarumo diena ir pakvietė viso pasaulio darbininkus kiekvieną gegužės 1-ąją rengti mitingus. Heimarketo žudynės tapo JAV darbininkų kovos už 8 valandų darbo dieną atskaitos tašku.
19 a. pabaigoje profesinės sąjungos pradėjo vienytis į tarptautines organizacijas gamybiniu šakiniu principu.
Nuo pat XX a. pradžios visuotiniai streikai vyko daugelyje šalių: Ispanijoje 1917 ir 1919 m., Kanadoje 1919 m., JAV 1919 m., Britanijoje 1926 m., Norvegijoje 1928 m., Olandijoje 1941 m. Vėliau visuotinių streikų sumažėjo ir tai aiškinama ir tuo, kad daugelyje šalių darbdaviai, išgąsdinti klasių kovos paaštrėjimo, komunizmo įsigalėjimo Tarybų sąjungoje bei didžiosios depresijos 1929-1932 m., padarė daug nuolaidų dirbantiesiems (A. Bielskis, J. Paleckis, 2008).
Neoliberalizmas – prieš socialinį teisingumą
Apie 1970 metus įsivyravo neoliberalizmas, kurio tėvu laikomas JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas, žingsnis po žingsnio griaunantis visas socialines institucijas, kurios buvo sukurtos profesinių sąjungų. Kitaip tariant, pradėta demontuoti vadinamoji gerovės valstybė. Pagrindinis neoliberalų retorikos šūkis – individo laisvė nesuderinama su socialiniu teisingumu.
To pasekmė: 1970 m. JAV ir Šiaurės Europos šalyse turtingiausi žmonės kontroliavo tik 8 proc. BVP. Šiandien 1 proc. turtingiausių žmonių kontroliuoja 15 proc. BVP. Taigi dvigubai daugiau. Tokios tendencijos tik patvirtina, jog vyksta nuoseklus kapitalo puolimas prieš darbuotojus. Žingsnis po žingsnio grįžtama prie 19 a. veikimo principų ir mąstymo, tai yra puolimas prieš darbininkus, darbo judėjimą, profesines sąjungas (A.Bielskis, 2008). Suprantama, kad tokiai doktrinai profesinės sąjungos labai neparankios.
Pastaraisiais metais streikų, net ir visuotinių, Europoje smarkiai padaugėjo, nes krizės smaugiamos valstybės bankų yra verčiamos imtis drastiškų priemonių.
Profesinės sąjungos Lietuvoje
Nors pirmasis streikas Lietuvoje įvyko 1861 m. (streikavo 49 akmenskaldžiai, dirbę prie geležinkelio tiesimo Dūkšte, Ignalinos rajone), tačiau pirmoji Lietuvos profsąjunga fiksuojama 1892 metais. Labiausiai industrializuotuose Lietuvos vietovėse (pirmiausia Vilniuje) XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje veikė daug darbininkų organizacijų. XX a. pradžioje būtų buvę žymiai daugiau, jei jos nebūtų buvusios žiauriai slopinamos carinės Rusijos administracijos.
1902 m. Lietuvoje veikė kurpių, odininkų, siuvėjų, stalių, metalistų, plytininkų, duonkepių, trikotažo, lentpjūvių darbininkų sąjungos. Tais pat metais kaip niekad aktyviai paminėta gegužes 1-ojo. Nemažai darbininku buvo suimti ir išplakti rykštėmis.
Po pirmo pasaulinio karo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje darbininkai aktyviai jungėsi į profsąjungas, joms priklausė 17 proc. samdomųjų. Nemažai aktyvių profsąjungų veikėjų dalyvavo politikoje, buvo išrinkti į Parlamentą, o M.Sleževičiaus vyriausybėje darbo ministru dirbo profsąjungininkas J. Paknys.
1919-1929 m. Gegužes 1-oji Lietuvoje buvo šventinė nedarbo diena. Po Nepriklausomybės paskelbimo įkurtas inspektoratas darbo reikalams, įvesta 8 val. darbo diena pramonėje (kitur, pvz..aptarnavime – 10 val.), įsteigta darbo birža, veikė ligonių kasos ir jų įstatymas, griežti samdos sutarties įstatymai.
Valdant tautininkams, darbininkų priespauda Lietuvoje įgavo didelį mąstą. 1936 gegužės 15 d. Kaune krikščioniškos darbininkų sąjungos narys 25 m. amžiaus darbininkas Antanas Kranauskas, neiškentęs kasdienės darbdavio savivalės ir nepakenčiamų darbo sąlygų, nušovė lentpjūvės, kurioje dirbo, savininką Ruviną Kamberį ir nusišovė pats. Jo laidotuvės peraugo į didžiausias tarpukario Lietuvoje masines manifestacijas dėl darbininkų teisių bei visuotinį streiką Kaune. Visiškai profsąjungų veikla buvo uždrausta 1936 m., jų funkcijos perduotos Darbo ir amatu rūmams. Veikė tik katalikiška Darbo federacija.
1940 m. laisvosios Lietuvos profesinės sąjungos trumpam atsikūrė, bet greit buvo perimtos komunistų ir suvalstybintos, visi darbininkai automatiškai buvo profsąjungų nariais (S. Glovackas).
Tarybinis laikotarpis nutraukė ir streikų istoriją. Formaliai ši teisė egzistavo, bet „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti neleido. Atseit, kaip streikuosi prieš save? (A. Brazaitis, 2010). Na, o Gegužės pirmosios demonstracijos būdavo įspūdingos, tačiau praradusios tikrąją prasmę – reikalauti iš valdžios ir samdytojų geresnių darbo sąlygų.
Atkūrus nepriklausomybę esamos profesinės sąjungos pradėjo žlugti. Daug žalos Lietuvos profesinių sąjungų judėjimui padarė tarpusavio kova dėl buvusių tarybinių profsąjungų turto, kurio buvo nepaprastai daug.
Šiuo metu, pasak Statistikos departamento, profsąjungų nariais Lietuvoje yra tik 10 proc. darbuotojų, tačiau profsąjungų šioks toks balsas yra girdėti: rengiami mitingai, protestai, nors teisė streikuoti yra labai suvaržyta.
Profesinės sąjungos vs darbo tarybos
Darbo kodekse šalia profesinių sąjungų kaip darbuotojų atstovai yra minimos ir darbo tarybos, tačiau visavertiškai darbuotojams atstovauti gali tik profsąjungos. Nors darbo taryba, kaip ir profesinė sąjunga, turi teisę derėtis ir pasirašyti kolektyvines sutartis bei skelbti streikus, tačiau profsąjunga yra įstatymiškai ir finansiškai nepriklausoma. Ji – juridinis asmuo, turintis savo biudžetą, kurį sudaro nario mokestis bei kitos lėšos, gali samdyti specialistus, taip pat turėti streikų fondą. Darbo taryba – tiesiogiai kolektyvo išrinkti to paties kolektyvo žmonės. Jie tam tikra dalimi gali atstovauti darbuotojams, tačiau gana ribotai. Todėl ir įstatymai numato, kad ten, kur yra profesinė sąjunga, darbo tarybos būti negali.
Kolektyvinės derybos
Visų pirma, ką matome ir iš istorinės apžvalgos, profesinės sąjungos reikalingos, kad kolektyvas galėtų koordinuotai veikti – vesti derybas su samdytojais, o joms nepavykus – imtis tam tikrų jėgos priemonių.
Kiekvieno darbuotojų kolektyvo natūralus noras yra tinkamos darbo sąlygos, t.y. priimtinos abiems pusėms ir tokios, kad visiems viskas būtų aišku ir skaidru. Todėl dėl tam tikrų dalykų (kuo jų daugiau, tuo geriau, tuo daugiau aiškumo ir mažiau vietos interpretacijoms) dvi pusės – vadovybė ir kolektyvas – susitaria ir pasirašo dokumentą, vadinamą kolektyvine sutartimi. Joje reglamentuojami atlyginimų, darbo sąlygų dalykai, kaip bus elgiamasi tam tikrose situacijose, kaip bendraujama, socialinės garantijos darbuotojams ir pan. Geriausia man žinoma kolektyvinė sutartis yra buvusioje „Mažeikių naftoje“, dabar – „Orlen Lietuva“. Naftininkų profsąjunga apskritai laikoma viena iš didžiausių ir įtakingiausių Lietuvos profsąjungų.
O blogiausia, nepalankiausia darbuotojams laikyčiau „Maksimos“ kolektyvinę sutartį.
Streikai
Nepavykus susitarti arba kai vadovai iš viso nenori tartis, profesinės sąjungos turi teisę imtis jėgos, kuri civilizuotai vadinama streiku. Streikas – kraštutinis, tačiau veiksmingiausias savo interesų gynimo būdas. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų darbo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo taisyklių, privertė valdžią priimti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Streikas – kai darbuotojai laikinai nustoja dirbę. Jo paskelbimo procedūras Lietuvoje reglamentuoja Darbo kodeksas.
Kartais profesinės sąjungos sudrebina ir valstybių pamatus. Štai 1980 m. užgimusi Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarumas“ su Lechu Valensa priešakyje ir dešimčia milijonų darbuotojų buvo didelė grėsmė komunistiniam režimui, o galiausiai 1988 m. per rinkimus sutriuškino komunistų partiją. Deja, bet profesinės sąjungos vizijos, kad didžiulės kompanijos taptų darbininkų kooperatyvais, įgyvendinti neleido tuo metu ypač įsisiautėjusios neoliberalizmo idėjos ir laisvosios rinkos šaukliai. Nustekentai ekonomikai buvo reikalingi pinigai ir Tarptautinis valiutos fondas jų paskolino mainais į šoko terapiją: valstybės pramonės privatizavimą, kapitalo rinkų kūrimą, biudžeto apkarpymą, valstybinio reguliavimo naikinimą. Tačiau Lenkijai pavyko sustabdyti plataus masto savo šalies privatizaciją. Iki 1993 m. pabaigos – tais metais surengta 7,5 tūkstančio streikų – 62 proc. visos Lenkijos pramonės tebebuvo valstybės nuosavybė (N. Klein, 2009).
Profsąjungų teikiamos paslaugos
Viena iš svarbiausių profesinės sąjungos veiklos sferų yra ir švietimas. Jau vien savo buvimu ji priverčia žmones daugiau žinoti, nes yra įvairios procedūros (balsavimai, susipažinimas su dokumentais ir pan.), darbuotojai informuojami apie įmonėje ar įstaigoje vykdomą profsąjungos veiklą. Kai kurios stipresnės organizacijos rengia savo nariams įvairius mokymus, seminarus.
Stipriosios ar susijungusios į susivienijimus jos ieško visokių lengvatų savo nariams, nuolaidų prekėms ar paslaugoms, draudimams ir pan.
Kai kurios profsąjungos yra įkūrusios ir kredito unijas (Naftininkų, Achemos, Pareigūnų), kurios profsąjungų nariams irgi turi ką pasiūlyti, be to, tokio tipo kooperatiniuose bankuose nariai gali būti įvairių valdymo organų sudėtyse. Taip pat nepaskutinėje vietoje yra ir individuali teisinė gynyba.
Tačiau reikia prisiminti, kad profesinė sąjunga – ne paslauga, kurią perki už nario mokestį, o priemonė kartu pasiekti tam tikrų tikslų, t.y. geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų, ką vadiname viešuoju interesu.
Profesinė sąjunga – jėga
Tai nėra tik banalus šūkis. Kad profesinės sąjungos yra grėsminga jėga, rodo tai, jog visi autoritariniai režimai stengiasi jas eliminuoti, arba kaip buvo TSRS atveju, – padaryti aparato dalimi. Štai generolo Pinočeto valdomoje Čilėje profesinių sąjungų aktyvistai dingdavę be žinios, t.y. būdavo nužudomi, kiti – kankinami stengiantis pakeisti jų nusistatymus. Apkritai visi režimai pirmiausia stengiasi bet kokia kaina žmonėse sunaikinti kolektyviškumo jausmą. Net ir demokratiškai išrinktos valdžios, ypač laisvosios rinkos sąlygomis, negali pakęsti kolektyviai veikiančių žmonių, nes tai yra ta jėga, kurią galima priešpastatyti prieš valdžią ir pinigus turinčią galią. L. Valensa yra pasakęs: „Nes jei mums lieps gaminti tankus, gaminsime automobilius. O sunkvežimiai važiuos atbulai, jei mes juos tokias pagaminsime“.
Štai kodėl 1984 m. Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer, buvusi didelė neoliberalzimo gerbėja, turėjo žiauriai numalšinti ankgliakasių streiką, kad palaužtų stipriausią šalies profsąjungą.
Beje, vis dar yra šalių ir nelabai toli nuo mūsų, kur profesinių sąjungų aktyvistai yra represuojami. Pvz., Turkijoje vasario 13 d. posėdžio metu buvo suimta ir įkalinta 15 Visuomeninių paslaugų darbuotojų profesinių sąjungų konfederacijos narių. Tik dėl tarptautinio spaudimo ir solidarumo 6 iš 15 suimtųjų buvo paleistos už užstatą, o pirmajame teismo posėdyje, įvykusio šių metų spalio 4 dieną, pavyko pasiekti, kad 6 iš 9 tebekalėjusių profsąjungų atstovių būtų paleistos į laisvę. Tačiau 3 moterų suėmimas buvo pratęstas, ir jos išteisintos tik gruodžio 13 d., t.y. lygiai po dešimties mėnesių.
Čia nekalbėsime apie tas šalis, kuriose iki šiol profsąjungų aktyvistai tebėra kankinami ir žudomi.
Sėkmingi kovos pavyzdžiai
Tačiau darbo judėjimą turėtų įkvėpti sėkmingi pavyzdžiai. Paminėsiu tik kelis iš jų.
2008 m. pavasarį „Šveicarijos geležinkelių“ (Schweizerische Bundesbahnen, SBB) padaliniuose Belinconos mieste įvyko 35 dienas trukęs darbuotojų streikas. Valstybės valdoma bendrovė rengė restruktūrizavimo planus ir planavo atleisti 400 darbuotojų, tačiau darbuotojų streikas ir dirbtuvių užėmimas, visuomenės ir politikų mobilizavimas padėjo beveik pusšimčiui šeimų išsaugoti pragyvenimo šaltinį.
Iš šios sėkmingos kovos gimė judėjimas, pavadintas Naujuoju sindikalizmu, kuris teigia, kad užtenka laikytis valstybių nustatytų ribų, į kurias yra įspraustos profsąjungos, ir kviečia aktyviai priešintis verslininkų išpuoliams prieš darbo ir gyvenimo sąlygas. „Kai tūkstančių tūkstančiai išeina į gatves, niekas daugiau nedrįsta kalbėti apie „nelegalų streiką“, – sakoma minėto šveicarų streiko komiteto manifeste.
Sėkmingos kovos pavyzdžių būta ir Lietuvoje. Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga 1991 m. organizavo mokytojų streikus ir mitingus ir jų atlyginimai 1991-1993 m. padidėjo beveik 8 kartus. O po 2007-2008 m. surengtų streikų privertė valdžią atlyginimus mokytojams pakelti 45,4 proc. (A. Bružas, 2012)
2000 m. visuotiniu Vilniaus autobusų bei troleibusų vairuotojų streiku, paralyžiavusiu eismą mieste, pavyko atkreipti valdžios dėmesį į mažas ir vėluojančias algas.
2006 m. mitingai „Mažeikių naftoje“ bei grasinimai streiku dėl algų didinimo privertė gamyklos valdžią pradėti kalbėtis su profesine sąjunga. Buvo rastas kompromisas ir pasirašyta kolektyvinė sutartis, kurioje, beje, numatytas berods Lietuvoje precendento neturėjęs punktas, kad bendrovei dirbant pelningai ji pelnu pagal tam tikra formulę dalijasi su darbuotojais.
Profsąjungų judėjimo kliūtys
Užsiminiau apie represijas prieš profesines sąjungas, kurių apstu pasaulyje dar ir šiais laikais. Nors mūsų dienomis veikiama daug subtiliau – silpstantis darbuotojų judėjimas skaldomas, diskredituojamas, jau ugdymo įstaigose diegiamas individualistinis gyvenimo būdas, skiepijama antisolidarumo, antikolektyvizmo nuostata.
Maža to, žlugdyti profesinėms sąjungoms pasitelkiami ir teismai. Jie priima tokius sprendimus, kad streikai pasibaigia dar neprasidėję („Švyturio“, šiemet – Vilniaus viešojo transporto vairuotojų atvejai), o ir Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika tendencingai formuojama darbdavių naudai. Derybos – be teisės streikuoti tėra maldavimas.
Šviesios atminties Kęstutis Čilinskas 2007 yra pasakęs, kad Lietuvos teisė šiuo metu labiausiai gina stambųjį kapitalą ir darbdavį.
Be to, priežastis silpti darbo judėjimui sudaro ir ekonominės prielaidos. Sunkiosios pramonės ir apskritai pramonės gamyklų iškėlimas į pigios darbo jėgos ir neorganizuotų darbininkų šalis, be to, pramonė modernizuojama, dėl to vyksta paslaugų sferos augimas, kur žmonėms susiorganizuoti yra gerokai sunkiau, nes darbo vietos yra pakankamai individualizuotos, o ir kaita darbuotojų gana didelė.
Bet ir čia jau juntamas judėjimas. Neoliberalzimo tėvynėje JAV šis ruduo gana karštas: neseniai buvo streikas Amerikos mažų kainų prekybos tinkle „Walmart“, kuris vien JAV turi 1,4 mln. darbuotojų ir yra didžiausias pasaulyje privatus darbdavys. Tai pirmasis ne stichinis, o profsąjungos organizuotas streikas mažmeninės prekybos gigantėje. Žmonės sukilo ne vien tik prieš agresyvią bendrovės politiką darbuotojų atžvilgiu ir mažus atlyginimus, bet ir prieš visą sistemą. Taip pat streikavo ir „Makdonaldo“, „Biurgerkingo“, Los Anželo uosto darbuotojai. Tai rodo, kad žmonėms nusibodo toks gyvenimas, kai ekonomikos recesijos sąlygomis jų atlyginimai mažėja, o įmonių pelnai tuo tarpu auga. Štai Amerikos korporacijų pelnas trečiąjį šių metų ketvirtį išaugo net 19 proc. To paties „Walmart“ giliausios krizės metais – 2009 – paradavimai augo 7 proc. „Makdonaldo“ paradavimai pernai padidėjo 12 proc.
Mūsų profsąjungoms trūksta tikėjimo su suvokimu. Joms primestas nevisavertiškumo kompleksas, nors būtent jos atstovauja pažangai. Dirbantieji neturi jaustis išlaikytiniais, nes jie yra turto kūrėjai. Darbuotojai turi vienytis. Jie neturi gėdytis solidarumo jausmo, mokėti atsikirsti tapatinantiems jį su bolševizmu (P. Gylys, 2003).
Emigracija – taip pat nepadeda spręsti problemų. Paprastai visuomenėje kylantis nepasitenkinimas išsiveržia masiniais protestais, taip daromas spaudimas sprendimus priimančioms institucijoms. Lietuviai pasirinko kitą protesto formą – emigraciją. Tai, kaip sakė prof. Romas Lazutka, suveikė kaip garo nuleidimas garų pilname puode.
Šiandien mus jau baigia įtikinti:
kad taupymo programa krizės sąlygomis, kai mums veržiami diržai ant kaklo, o maksimų ir bankų pelnai tebekyla toliau, yra vienintelė įmanoma išeitis;
kad galima individualiai susitarti su darbdaviu dėl atlyginimų ir darbo sąlygų;
kad esant dideliam nedarbui, ekonomiką išgelbės darbo savaitės ilginimas, atostogų trumpinimas ir kitoks darbo sąlygų bloginimas;
kad šimtai tūkstančių bėgančiųjų iš Lietuvos yra gerai;
kad privatizuotas švietimas, medicina, komunalinis ūkis veiks efektyviau ir bus pigesnis, nors privatus verslas nuo valstybinio skiriasi kaip tik tuo, kad privatininkams reikia pelno, vadinasi, arba prastės kokybė, arba brangs paslauga;
kad šiandien riekia daugiau dirbti ir mažiau skųstis (D. Grybauskaitė, 2010 m.).
Todėl pasikeitimus turi išprovokuoti patys žmonės, tam turime vienytis ir solidarizuotis. Solidarumas, vadinasi, palaikyti ir ginti vienas kitą esant reikalui (A. White, 2011).
Neturime teisės be kovos išduoti mūsų protėvių krauju aplaistytų pergalių.
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
lprofsajungos.lt, 2012