2012 m. spalio 15 d.

Pristatome Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) išleistos apžvalgos „Ką apie žmogaus teises sako Lietuvos politinės partijos“ rezultatus.  Apžvalgos tikslas – įvertinti žmogaus teisių vietą politinių partijų programose, skirtose 2012 metų rinkimams į Seimą. Apžvalgoje analizuojamos pagrindinių Lietuvos politinių partijų – trijų valdančiosios koalicijos narių Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio ir Liberalų ir Centro Sąjungos bei trijų didžiausių opozicinių partijų  – Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos ir partijos Tvarka ir teisingumas, rinkiminės programos žmogaus teisių įgyvendinimo aspektu.


Rinkiminių programų apžvalga atskleidė, kad ne visos Lietuvos politinės partijos skiria pakankamai dėmesio žmogaus teisių apsaugai, o dalis partijų apskritai nesuvokia žmogaus teisių esmės. Nors programose gausu su įvairių pilietinių, politinių, socialinių ir ekonominių teisių apsauga susijusių nuostatų, tiesiogiai toks siekis – gerinti šių teisių apsaugą – dažniausiai nėra įvardijamas, o siūlomoms priemonėms, kurios iš esmės galėtų sustiprinti žmogaus teisių apsaugą, trūksta motyvuoto pagrindimo.

Tėvynės Sąjungos programa labiausiai pagrįsta atrodo ekonominių teisių atžvilgiu – ypač teisių, susijusių su darbo vietomis, uždarbiu ir pensijomis. Tačiau programai trūksta platesnio žmogaus teisių apsaugos problemų Lietuvoje suvokimo, o siūlomos iniciatyvos nėra pakankamai argumentuotos. Socialinės politikos srityje Tėvynės Sąjunga neatsižada siaurai apibrėžiamos šeimos politikos koncepcijos.

Liberalų Sąjūdžio rinkėjams pristatomas dokumentas išsiskiria tuo, kad remiasi platesne žmogaus teisių samprata. Partija iškelia plačiai apibrėžtą pamatinių politinių ir pilietinių teisių gynimo poziciją, pasisako prieš diskriminaciją, siūlo priimti Partnerystės įstatymą, atsiriboja nuo siauros šeimos sampratos. Programa yra aiškiai orientuota į dirbančiuosius, tad lieka neaišku, kiek dėmesio būtų skiriama nedirbančių ar dirbti negalinčių asmenų teisėms. 

Liberalų ir centro sąjunga siūlo „gerbti ir ginti žmogaus teises“, tačiau toliau programoje nepristato jokios konkretesnės žmogaus teisių sampratos. Pati sąvoka minima kalbant apie užsienio politiką. Programoje žmogaus teisės paliečiamos netiesiogiai, pavyzdžiui, deklaruojama, kad lygios galimybės turėtų būti suteikiamos visiems dirbti, kurti, gauti švietimo ir kitas viešas paslaugas, tačiau nenumatoma jokių konkrečių priemonių šiems tikslams pasiekti. 

 

Lietuvos socialdemokratų partijos programoje žmogaus teisėms skiriama nemažai dėmesio. Tarp prioritetų minimi: žmogaus teisių gerbimas, lygios galimybės, priešinimasis agresyviam radikaliam nacionalizmui ir homofobijai, lyčių lygybė. Tačiau būtina pastebėti, kad socialdemokratai nesiūlo Partnerystės įstatymo.

Darbo partija pateikia nemažai siūlymų, susijusių su žmogaus teisių apsauga. Tačiau programoje žmogaus teisės suprantamos ganėtinai siaurai, jų apsaugą siejant su teisėsaugos institucijomis, teismų veikimu ir teisėkūra. Užsimenama apie reikiamybę kovoti su smurtu ir patyčiomis mokyklose. Nors nurodoma konkreti priemonė – vaizdo kamerų steigimas mokyklose – ji veikiau tarnautų ne kaip problemos sprendimas, o jos perkėlimas už fizinių mokyklos ribų. 

 

Partija Tvarka ir teisingumas programoje nepristato žmogaus teisių sampratos. Partija iškelia teisingumo trūkumo Lietuvoje problemą, kuri suvokiama kaip įstatymų nesilaikymas. Taip pat atkreipiamas dėmesys į piliečių ir valdžios atotrūkio, korupcijos reiškinius. Visgi šių problemų sprendimui partijos siūlomos institucinės Lietuvos politinės ir teisinės sistemų reformos gali turėti neigiamų pasekmių svarbioms pilietinėms ir politinėms žmogaus teisėms, tokioms kaip teisė į privatumą, teisingą teismo procesą.

Dažnas partijų siūlymas politinių teisių srityje – savivaldos reforma, stiprinant savivaldybių galias, įvedant tiesioginius merų ir seniūnų rinkimus, tačiau neatkreipiamas dėmesys į tokių reformų galimas pasekmes. Elektroninis balsavimas taip pat minimas ganėtinai dažnai, tačiau programose trūksta įvertinimo, kaip skaidriai ir efektyviai tai įmanoma įgyvendinti.

Socialinių ir ekonominių teisių srityje tiek valdančiosios, tiek opozicinės partijos linkusios išreikšti nemažai patraukliai atrodančių siekių. Tačiau daugeliu atvejų trūksta arba konkrečių planų ir priemonių šiems siekiams įgyvendinti, arba numatytų priemonių praktinio įgyvendinimo galimybių analizės.

Apie daugelį svarbių pilietinių teisių, tokių kaip teisė į saviraiškos, religijos, susirinkimų ir susivienijimų laisvę, partijos apskritai nekalba, nors pastaraisiais metais su šių teisių apsaugos užtikrinimu būta nemažai problemų.

Visą apžvalgą galite rasti čia.
www.hrmi.lt