2012 m. rugsėjo 17 d.
JAV Kolumbijos universiteto Žemės instituto vadovas, ekonomikos profesorius Jeffrey D. Sachsas neseniai paskelbė straipsnį, kuriame pabrėžė vieną paprastą tiesą: nepaisant beprecedenčio bendro pasaulio turto, pastaruoju metu vis daugiau žmonių jaučia netikrumą, nerimą ir nepasitenkinimą. JAV labai daug žmonių įsitikinę, kad šalis eina neteisingu keliu, auga pesimizmas.

Atėjo laikas peržiūrėti pagrindinius laimės šaltinius mūsų ekonomikoje. Bejausmis siekis gauti kuo daugiau pajamų veda prie neregėtos nelygybės ir nerimo, o ne prie didesnės laimės ir pasitenkinimo“, – pabrėžė profesorius.

Taigi, ar įmanoma sukurti laimės ekonomiką ir kokių sudedamųjų dalių tam reikia?

Kai kalbama apie laimės ekonomiką, pirmiausia prisimenama maža Himalajuose esanti karalystė – Butanas, kuri visiems tapo neginčijamu pavyzdžiu. 1972 m. Butano karalius Jigme Singye Wangchuckas, kreipdamasis į Nacionalinę asamblėją, pareiškė, kad nacijos gerovė turi būti matuojama ne bendruoju vidaus produktu (BVP), bet bendrąja vidaus laime (BVL, angl. Gross National Happiness). Nuo to laiko Butane pasikeitė daug kas, taip pat ir karalius, bet šalies ministras pirmininkas, kaip įprasta nuo 1972 m., savo kasmetėje ataskaitoje tautos padėtį nušviečia remdamasis keturiais pagrindiniais BVL kriterijais: teisingos socialinės ir ekonominės plėtros užtikrinimas, tradicinių kultūros vertybių puoselėjimas ir vystymas, aplinkos apsauga ir teisingas šalies valdymas. Ir nors ši Butano sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo gana keista, šiandien ne tik psichologai, bet ir ekonomistai sutaria, kad toks šalies valdymas nėra beprasmis žaidimas. Juk tokie rodikliai kaip BVP neapima daugybės vertybių, kurias šalis kuria arba, priešingai, praranda. Tai, pavyzdžiui, savanorių nemokamo darbo vertė, sveikatos kaina, kai žmonės ilsisi arba pervargsta, ekonominiai praradimai, patiriami dėl nykstančios gamtos. Laimingas ir gyvenimu patenkintas žmogus dirba geriau nei nelaimėlis, todėl šis neekonominis rodiklis tikrai veikia ekonomiką.

Prof. J. D. Sachsas pripažįsta, kad nuo to laiko, kai Butanas pradėjo „gaminti nacionalinę laimę“, šalis pasiekė išties gerų rezultatų ne tik ekonomikos, bet ir kultūros, žmonių psichikos sveikatos, atjautos, bendrumo srityse. Daugybė ekspertų domėjosi Butano patirtimi, aktyvumas ypač padidėjo po to, kai Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja priėmė deklaraciją, kuria valstybės buvo kviečiamos išstudijuoti, kaip nacionalinė politika gali daryti įtaką visuomenės laimei.
Žinoma, laimės ekonomikos kūrimo kontekste negalima niekinti ekonominio progreso reikšmės. Pasak J. D. Sachso, kai žmonės alkani, kai jiems trūksta elementarių dalykų, tokių kaip geriamasis vanduo, kai šlubuoja sveikatos apsauga, švietimas ir nėra darbo, jie kenčia. Ekonomikos plėtra, mažinanti skurdą, yra svarbi laimės dalis. Tačiau atkaklus siekis didinti tik BVP neveda į laimę, nes ją lemia subalansuotas požiūris į gyvenimą: ir pavienių žmonių, ir bendruomenių. Taip pat verta atminti, kad visuotinis kapitalizmas kelia daug tiesioginių grėsmių laimei: jis naikina gamtą, mažina socialinį pasitikėjimą ir psichologinį atsparumą, ima dominuoti depresija. Žiniasklaidos atstovai tampa didelių korporacijų „žinių siuntimo“ priemonėmis, skleidžiama daug nemokslinių tiesų ir kenčiama dėl didėjančio prieraišumo vartojimui.

Iš ko susideda laimės ekonomika?

Amerikiečių psichologai Edwardas Dieneris (pravardžiuotas Dr. Happiness (liet. „daktaras Laimė“) ir Martinas E. P. Seligmanas įsitikinę, kad pagrindinis politikų tikslas turėtų būti siekis padidinti piliečių gerovės lygį, o išmatuoti laimėjimus šioje srityje reikėtų pagal tris kriterijus: BVP, švietimo ir sveikatos apsaugos lygį bei pagal tokį subjektyvų kriterijų kaip pasitenkinimo gyvenimu lygis. Šių specialistų teigimu, nuo 1945 m. JAV BVP vienam žmogui patrigubėjo, bet sociologinės apklausos rodo, jog laimės lygis liko beveik nepakitęs arba netgi sumažėjo. Tokia pat padėtis ir kitose Vakarų valstybėse. Be abejo, yra akivaizdžių išimčių, pavyzdžiui, Danija, bet tai tik patvirtina taisyklę. E. Dieneris yra užsiminęs ir apie tai, kad vertėtų pradėti nuolat stebėti laimės lygį ir tam puikiai galėtų praversti tokia pat metodika, kokia taikoma nustatant televizijų žiūrimumo reitingus. Sakykim, atrenkami žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių ir jiems pritvirtinamas specialus prietaisas, registruojantis jų nuotaiką. Tai, žinoma, daug kainuotų, bet juk brangiai atsieina ir ekonominių rodiklių matavimas. 

O štai olandų psichologas Ruutas Veenhovenas nustatė apibendrintą pasitenkinimo gyvenimu rodiklį, pavadintą „laimingo gyvenimo metai“. Jame derinami duomenys apie gyvenimo trukmę ir pasitenkinimo gyvenimu laipsnį. Kanadoje vidutinė gyvenimo trukmė yra 78,6 metų, o vidutinis pasitenkinimo gyvenimu laipsnis – 0,763 balo. R. Veenhovenas juos sudaugina ir susidaro „60 laimingo gyvenimo metų“. Analogiškas skaičiavimas JAV rodo, kad šioje šalyje gyvenama 57 laimingus metus, Olandijoje – 59, Indijoje – 39, Rusijoje – 29, Pietų Afrikos Respublikoje – 30,8, Nigerijoje ­– 32,7 laimingų metų.

Neekonominiais vystymosi rodikliais susidomėjo ir Didžioji Britanija. 2003 m. ministrų kabineto sekretoriatas organizavo daugybę seminarų apie pasitenkinimą gyvenimu, o ministro pirmininko administracija, pradedant reformas sveikatos ir švietimo srityse, rekomendavo rinktis tuos variantus, kurie garantuos būtent šio rodiklio didinimą.

Žinoma, laimę visi suvokia skirtingai. R. Veenhovenas suskaičiavo 15 mokslinių laimės apibrėžčių ir pripažino, kad būti patenkintam gyvenimu nėra tas pats, kas būti laimingam. Tyrimų visame pasaulyje metu užduodami tik du esminiai klausimai: kiek jūs laimingi dabar ir kaip vertinate tai, kaip susiklostė jūsų gyvenimas? Kai kuriose šalyse bendras pasitenkinimas gyvenimu žemas, o laimingų žmonių yra daug. Daugeliu atvejų tai būdinga besivystančioms ir skurdesnėms valstybėms. Štai Nigerijoje bene daugiausia laimingų žmonių, bet beveik visi jie nepatenkinti savo gyvenimu. Neaiškus ir pasitenkinimo gyvenimu bei gerovės lygio santykis. Turtingų šalių gyventojai Azijoje (Japonijoje ir Pietų Korėjoje) subjektyviai mažiau patenkinti gyvenimu, nei turėtų būti vertinant asmeninės gerovės lygį. O štai daugelis JAV ir kitų Vakarų šalių gyventojų jaučiasi laimingesni, nei iš pirmo žvilgsnio leistų jų materialinė gerovė.

Tokius jausmus lemia ir civilizacijos terpė: individualizmą propaguojančiuose Vakaruose nelaimingas žmogus dažnai traktuojamas kaip nevykėlis, nesugebėjęs pasinaudoti galimybėmis ir užšokti ant arklio. Galbūt todėl amerikiečiai į klausimą „Kaip sekasi?“ visuomet atsako: „Puikiai.“ Panašiai laimę suvokia ir Lotynų Amerikos šalių gyventojai. Psichologai įtaria, kad tokios nuostatos iškreipia apklausos rezultatus, nes daugybė žmonių tiesiog nesako, kad jaučiasi nelaimingi. Tačiau yra šalių, kuriose būti sėkmingam ir patenkintam yra nepadoru, todėl į klausimą „Kaip laikaisi?“ dažnai atsakoma: „Oi, po truputį.“ Tokiame kontekste laimingų žmonių skaičius paprastai mažesnis, nei yra iš tiesų. Negalima neįvertinti ir religijos įtakos laimės bei pasitenkinimo gyvenimu traktavimui. Juk budistai ar konfucianistai tikrai kitaip suvokia laimę nei krikščionys.

Aušra Radzevičiūtė
Žurnalas „Valstybė” 2011 lapkritis Nr.11 (55)