Taigi laisvosios rinkos šaukliais prisidengę sovietinių struktūrų veikėjai perėmė didžiosios dalies kapitalo kontrolę. Visuomenei buvo sumokėta nuo 10 iki 20 proc. realios įmonių vertės, kurią būtų buvę galima gauti jas pardavus vietos ir užsienio investuotojams. Taigi dėl tokio visuomenės „desovietizavimo“ Lietuvos biudžetas neteko mažiausiai 5 mlrd. litų. Tačiau tai nėra didžiausias nuostolis. Estijos ekonomikos analitikų nuomone, mažiausiai dar tiek pat Lietuva neteko, nes turtą už investicinius čekius atidavė į naujųjų kapitalistų rankas, kurie neturėjo pinigų gamybai plėtoti ir dažnai net nevertino šio potencialo, nes juos daug labiau domino gamyklų valdomas nekilnojamasis turtas, pastatai, sklypai, poilsinės ir t. t. Todėl didelė dalis už čekius privatizuotų gamybos įmonių nesugebėjo realizuoti savo potencialo.

Ironiška, kad tokioje situacijoje gamyklas už 10 proc. jų realios vertės privatizavę įmonių vadovai būtent dėl to, kad sugebėjo išsaugoti gamybą, vadinami kone didvyriais. Taigi sovietiniai direktoriai, pasinaudoję iškreiptu ekonomikos suvokimu ir prichvatizavę pelningiausias įmones, tapo ne tik turtuoliais, bet dar ir gelbėtojais. Deja, taip Lietuvos biudžetas ir visuomenė neteko turto už mažiausiai 10 mlrd. litų. Taigi, tai, ką dalis laisvosios rinkos šalininkų ir šiandien vadina laisvosios rinkos pergale, tebuvo labai protingai, prisidengiant visuomenės baimėmis ir lūkesčiais, padaryta vagystė. Dalis politikų ją palaimino dėl nesusigaudymo ir iš naivumo, kita dalis – turėdama labai konkrečius interesus tiesiogiai ar per tarpininkus sudalyvauti „sovietinio“ kapitalo išlaisvinimo procese.

Prichvatizavusi gamyklas, sovietinė nomenklatūra ir su ja glaudžiai susiję naujieji kapitalistai pasistengė padaryti viską, kad mokesčių sistema būtų paremta ne kapitalo, kurį jie prichvatizavo, bei jo generuojamo pelno, bet darbo jėgos ir vartojimo apmokestinimu. Tokia mokestinė aplinka naujiesiems kapitalistams buvo būtina, nes, įmones privatizavę už čekius ir nedisponuodami realiais pinigais, didinti savo valdomą turtą galėjo tik prichvatizuotų įmonių pelnu. Siekiant šio tikslo sovietinės nomenklatūros atstovams ir vėl pravertė ydingas laisvosios rinkos suvokimas, kurio propaguotojai kapitalo išlaisvinimą iškėlė virš dirbančio ir kuriančio žmogaus, kuriam užkrovė didžiąją dalį mokesčių naštos.

Kadangi nuo to laiko elito primetama ideologija nesikeitė, kintant verslo aplinkai Lietuvoje, kito ir mokesčiai, tačiau esminė mokestinė doktrina – išlaikyti biudžetą ir „Sodrą“ iš darbuotojų bei vartojimo mokesčių – išliko nepakitusi. Taigi, nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos biudžetas prarado milijardines mokestines pajamas, kurias galima apskaičiuoti atskirai analizuojant kiekvieną išsivysčiusiose Vakarų valstybėse taikomą kapitalo ir iš jo gaunamų pajamų mokestį.

Pavyzdžiui, prisiminus „nekaltą“ palūkanų mokestį, kuriam taip priešinosi laisvosios rinkos šalininkai, galima teigti, kad jei 2000 m. būtų buvęs įvestas 15 proc. palūkanų mokestis, biudžetas jau būtų gavęs per 1 mlrd. litų papildomų pajamų. Jei tais pačiais metais būtų buvęs įvestas socialiai atsakingas nekilnojamojo turto mokestis (mūsų redakcijos nuomone, socialiai atsakingas mokestis yra toks, kuris garantuoja neapmokestinamąjį minimumą, priklausantį nuo šeimos dydžio), valstybės ar savivaldybių biudžetai iki šios dienos būtų pasipildę keliais milijardais litų. Ir – o tai taip pat labai svarbu – Lietuvai nebūtų tekę išgyventi tokio stipraus ir skausmingo nekilnojamojo turto burbulo sprogimo. Jei nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios nebūtų buvę taip kokybiškai ginami stambiojo kapitalo interesai, niekas nebūtų leidęs miestų centruose kurtis stambiems prekybos tinklams, kurie kone sunaikino Vakarų Europoje įprastų smulkių šeimos parduotuvių plėtros galimybes.

Tačiau, „netyčia“ pražiopsojus stambiųjų prekybos tinklų plėtrą, jau 2000 m. buvo galima atsitokėti ir apmokestinti stambiuosius prekybos tinklus, netaikyti šio mokesčio tam tikro dydžio parduotuvėms ir palengvinti mažesnių parduotuvių plėtrą. Taip konkurencija būtų išaugusi, todėl kainos nebūtų didėjusios, be to, tuo pat metu būtų išaugusios valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos. Sunku pasakyti, kiek pajamų būtų galima surinkti iš šio mokesčio, tačiau būtina suvokti, kad net ir mažos mokestinės pajamos per dešimtmetį tampa didelės, o jei jų nėra, biudžetas netenka šimtų milijonų arba net milijardų, todėl tenka skolintis arba tikėtis juos surinkti iš darbuotojų bei vartotojų mokamų mokesčių. Tad tai, ką stambiojo kapitalo interesams atstovaujantys lobistai vadina laisvosios rinkos pergale, mokesčių politikoje aš švelniai vadinčiau parazitavimu naudojantis iš darbo pajamų gyvenančia Lietuvos visuomene arba tiesiog labdara milijardieriams.