2012 m. birželio 25 d.
Su nerimu stebiu, kas vyksta Lietuvos Trišalėje taryboje. Akivaizdu, jog Vyriausybė atkakliai siekia ir toliau taupyti blogiausiai gyvenančių žmonių sąskaita, aukodama šiam tikslui net socialinę partnerystę. Ar tai nėra per didelė kaina?

Juk vienas iš svarbiausių visuomenės brandos matų yra gebėjimas išsaugoti socialinę taiką ir kuo plačiau įtraukti pilietinę visuomenę į savo problemų sprendimą. Socialinė partnerystė Lietuvoje nuosekliai ugdoma nuo 1995 metų, kai buvo pasirašytas pirmasis susitarimas dėl trišalio bendradarbiavimo ir įkurta Trišalė taryba. Nuo reikalavimų mitinguose perėjome prie europietiškų konsultacijų, derybų, kompromisų paieškos ir susitarimų. Gaila, kad vėl iškilo grėsmė grįžti į socialinės konfrontacijos laikus ir nutolti nuo Europos vertybių.

Socialinė partnerystė bei dialogas yra esminė Europos Sąjungos socialinio modelio ir viešosios politikos vadybos dalis. Europos darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos nuolat aptaria aktualijas, derasi dėl bendrų sprendimų. Pasirašyti šeši generaliniai susitarimai dėl vaiko priežiūros atostogų bei įvairaus pobūdžio darbų, kurių dauguma įteisinti direktyvomis. Šalių deleguoti profsąjungų, darbdavių, vartotojų, ūkininkų ir kitų interesų grupių atstovai nuolat susitinka Ekonominių ir socialinių reikalų komitete, kur turi galimybę ginti savo interesus politinėse diskusijose su Komisija, Taryba ir Europos Parlamentu. Savo poziciją išsako ir Europos neįgaliųjų, jaunimo, moterų bei kitų interesų grupių atstovai. Galiu atsakingai teigti, jog šios nuomonės visada įvertinamos priimant bet kokio lygio sprendimus Europos Parlamente.

Daugelis ES šalių gauna tiesioginę naudą iš gerai veikiančios socialinės partnerystės sistemos, kuri padeda ne tik palaikyti socialinę taiką, bet ir siekti socialinės gerovės tikslų. Darbuotojų teises patikimai gina išplėtota įmonių kolektyvinių darbo sutarčių sistema. Kasmetiniai šakiniai tarifiniai susitarimai įgalina puikiai suderinti darbuotojų ir darbdavių interesus darbo užmokesčio srityje. Net septyniose ES valstybėse tokiu būdu nustatoma ir MMA. Šiaurės šalyse ypač gerai veikia trišalės tarybos, kurios valdo visas darbo rinkos politikos sritis, tarp jų – ir lėšų naudojimą. Daugelyje valstybių socialinės partnerystės struktūrose dalyvauja visų interesų grupių atstovai.

Deja, Lietuva dar negali pasigirti išplėtota įmonių ar šakų kolektyvinių darbo santykių sistema. Ir čia kalti ne blogi įstatymai. Atvirkščiai, jie yra palankūs socialinei partnerystei. Svarbiausia yra pačių darbuotojų nuostatos socialinės partnerystės atžvilgiu, kurios formuojasi ne taip greitai. Reikia įveikti buvusių neveiklių profsąjungų bei visagalių darbdavių stereotipus ir išugdyti tikėjimą, kad daug ką galima pasiekti derybomis.

Šiomis sąlygomis ypatinga atsakomybė tenka Trišalei tarybai, kuri tampa pagrindinė socialinių partnerių konsultacijų ir derybų vieta. Per 17 gyvavimo metų čia buvo nemažai karštų ginčų, tačiau po jų gimė ir daug konstruktyvių sprendimų. Pavyko sutarti dėl naujo Darbo kodekso, vienuolikos kartų MMA padidinimo, daugelio įstatymų projektų. Trišalė taryba formuoja ir skleidžia socialinio dialogo kultūrą, kuri galėtų būti sektinu pavyzdžiu plėtojant kolektyvinius darbo santykius.

Vystant socialinį dialogą labai svarbūs partnerių tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba, kurie ugdomi ne vienerius metus. Gaila, kad Vyriausybė, savo kadencijos pradžią pažymėjusi nacionaliniu susitarimu, jos pabaigoje galutinai sužlugdė socialinį dialogą. Nenoras įsiklausyti į socialinių partnerių nuomonę dėl jiems gyvybiškai svarbių sprendimų bei kaltinimai profsąjungoms priešrinkiminiu politikavimu yra negarbingas atsakas į savo politikos palaikymą, kurį Vyriausybė gavo nacionaliniame susitarime. Lieka tik tikėti socialinių partnerių branda bei išmintimi, kurie neleis sugriauti tai, ką mes ilgus metus kartu kūrėme.

Vilija Blinkevičiūtė

Europos Parlamento narė

DELFI