2012 m. birželio 12 d.
Daugelis problemų Lietuvoje yra aiškios ir ne kartą garsiai įvardintos: emigracija, nedarbas, akivaizdžiai per mažas minimalus darbo užmokestis, socialinė nelygybė, teisingumo stoka ir t.t.

„Eurostat“ atliktas tyrimas, kuriame Europos Sąjungos šalys buvo vertinamos pagal 3 pagrindinius rodiklius: perkamosios galios standartą, minimalią mėnesinę algą ir pajamų nelygybės koeficientą parodė, jog Lietuva iš 27 ES šalių, deja, užima trečią vietą nuo galo.

Suprantu, kad esančias problemas reikia ne tik įvardinti, tačiau mokėti, o svarbiausia norėti jas spręsti. Deja, per ketverius konservatorių valdymo metus nuoširdaus noro padėti Lietuvos žmonėms neįžvelgiau. Nemanau, kad ši Vyriausybė turėjo aiškią viziją ir planą, kaip vadovauti šaliai. Neturėdamas sumanaus kapitono, valstybės laivas blaškėsi tarp naktinių mokesčių reformų, prabangos mokesčių įvedimo, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) „benefiso“, pensijų nusavinimo, o vėliau – delsimo jas grąžinti.

Vertybės kyla iš širdies – ne iš rinkos

Šarlis de Golis yra pasakęs: „Svarbių svarbiausia valstybės veikėjui – nelaikyti svarbiais tų reikalų, kurie nėra svarbūs”. Tačiau šios Vyriausybės laivo kapitono viena iš ydų ir buvo ta, kad jis svarbius reikalus paversdavo smulkmenomis, o nereikšmingus dalykus laimėjimais. Deja, nemokėjo sudėlioti ir prioritetinių sričių, kurios šiandien Lietuvai yra svarbiausios. Jeigu reikėdavo atimti – tai iš visų. Nesvarbu, ar iš seno, ligoto, bedarbio, vaiko ar jaunos mamos. Juk svarbiausia, įvairios kreivės ir biudžeto deficitas! Bet ar tikrai?

Nesutinku su tokiu požiūriu ir žinau, jog ir ekonomikoje, ir valstybėje, svarbiausia – žmogus! Pritariu buvusio Jungtinės Karalystės ministro pirmininko, leiboristo Gordon Brown mintims: „Ne žmogus turi tarnauti rinkai, o rinka turi tarnauti žmogui! <…> Gerai visuomenei reikia stipraus vertybių supratimo. Ne tokių vertybių, kurios kyla iš rinkos, o tokių, kurias mes į ją atnešame, – sąžiningumo, atsakomybės, teisingumo, darbštumo. Vertybių, kylančių iš širdies, o ne iš rinkos“.

Esu tikras, kad anksčiau ar vėliau, lengviau ar sunkiau valstybei padarytus žalingus sprendimus mes ištaisysime, o ekonomikos ratą vėl išsuksime. Tačiau net ir būdamas ekonomistu, turiu pripažinti, jog ne viskas gyvenime matuojama BVP augimu. Jau dabar reikia garsiai paklausti, kaip padėsime nevilties liūne skęstantiems Lietuvos žmonės? Kaip atkursime žmonių pasitikėjimą valstybe ir kaip atstatysime valstybę, vertą mūsų žmonių?

Pirmiausia – atstatyti valstybės reputaciją

Akivaizdu, kad išgyvename ne tik ekonominį, bet ir dvasinį disbalansą, o kartu ir nusivylimo krizę. Atstatyti išsibalansavusią visuomenės moralinę būseną bei išgydyti jos žaizdas lengva nebus. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. O ypač mes, politikai, tie, kurie ir esame dėl daug ko kalti, už daug ką atsakingi prieš mumis patikėjusius žmones. Mes privalome atstatyti savo ir valstybės reputaciją. Tai sunkus ir visų susikoncentravimo reikalaujantis ilgalaikis „projektas“, paremtas teisingais veiksmais ir pasitikėjimo reikalaujančiais tarpusavio santykiais.

Esu įsitikinęs, kad atėjo laikas GYVENTI SOLIDARIAU. Ne pavydėti gabesniems, o remti tuos, kurie kupini idėjų, veržlumo ir sėkmės. Jų pagalba galėsime kalbėti ne apie darbo, o dirbančiųjų trūkumą. Tada nebeliks prasmės diskutuoti apie emigraciją, nes iš užsienio „tremties“ sugrįš mūsų tėvynainiai. Atėjo laikas suprasti ir tai, jog kaip elgsimės su senjorais ir ligoniais, taip mus ir vertins visa Europos bendrija. Juk kiekvienas politologijos pradžiamokslį kremtantis studentas gali pasakyti, koks svarbus yra geopolitinis aspektas, o taip pat geri santykiai su kaimynais. Juk ir čia yra kur pasitempti, surišti nutrūkusias gijas, užglaistyti skaudulius!