2012 m. birželio 11 d.
Švedas Jonas Ohmanas, nuo pat nepriklausomybės pradžios gyvenantis Lietuvoje, čia kuria filmus apie lietuvių pasipriešinimo judėjimą, apie Lietuvos kariuomenės istoriją, skaito paskaitas, rašo straipsnius. Žurnalas „Apžvalga“ pakalbino J. Ohmaną, kad jis plačiau pasidalytų savo įžvalgomis apie Lietuvos gyvenimą iš švediškosios ir lietuviškosios pasaulėžiūros taškų.
Gal Lietuvoje trūko ir trūksta strateginio mąstymo? Strategų?
Analitikų netrūksta. Bet strateginio mąstymo, visuminio problemų suvokimo iš tikrųjų trūksta. Kuriamos vizijos, svajonės, apie kurias galima smagiai šnekėti ir šnekėtis, bet įgyvendinti strategiją, ją plėtoti niekaip nepavyksta. Niekaip nerandamas teisingas kelias. Pasikliaujama bandymų ir klaidų metodu. Truputį pabandoma viena, paskui kita. Metama, vėl bandoma. Vėl nusivylimas. Trūksta ištvermės baigti nors vieną dalyką iki galo. Net ir kalbant apie energetika. Galima tartis su kaimynais. Yra Skandinavija, yra Lenkija. Baltijos valstybės yra tikrieji draugai. Bet tie santykiai irgi plėtojami sunkiai, vangiai. Bendradarbiavimo reikia ieškoti įvairiose srityse. Sakykim, visos Baltijos valstybės galėtų turėti bendrą karo aviaciją. Perskristi Baltijos šalis užtenka kelių minučių! Matome, ką rusai daro, kaip jie neutraliai elgiasi su estais, kietai ir žiauriai su latviais, o su lietuviais dar lyg ir neapsisprendę, ką daryti. Jų taktika – mušti vieną, paglostyti kitą. Jei būtų bendra pozicija, visiems būtų saugiau. Lietuvių tautoje akivaizdus laisvės troškimas. Kai pirmą kartą pakliuvau į Lietuvą, pats visa tai mačiau, ir galvojau – oho, kas per tauta su tokiu stipriu užtaisu? Vidinė žmogaus laisvė, gilus suvokimas, kad žmogus laisvas rinktis ir kad kuo labiau pasirinkimas pagrįstas, tuo labiau esi laisvas, – tai tautos stiprybė. Kalbu ne apie vartotojišką pasirinkimą, visa slypi daug giliau. Tačiau bendruomeninis laisvės darbas sekasi sunkiai, nes reikia išmokti susitarti. Sakykim, darbdavių ir darbuotojų santykiai. Lietuvoje reikalingos labai stiprios normalios profsąjungos. Iki šiol profsąjungos yra butaforija. Profsąjungos reikalingos, nes yra tam tikra grupė žmonių, kuri turi išreikšti savo norus dėl darbo sąlygų. Kitaip godūs ir įžūlūs darbdaviai ir toliau valdys viską. Skaldys ir valdys. Kita vertus, tik atsakingas žmogus yra laisvas. Laisvė tai atsakomybė.
Baudžiauninkų mąstymas atmeta atsakomybę. Baisu, kai jaunas žmogus sako: kai turėsiu šiltą vietą, gerą uždarbį, tada galėsiu kažką nuveikti. Viskas yra atvirkščiai! Pirmiausia reikia turėti tikslą, norą.
Visą interviu galite skaityti – ČIA
Neringa Lašienė
www.apzvalga.eu