2012 m. kovo 30 d.
BVP ekonomika – tai ta, kurią apskaičiuojame susumavę visų įmonių ir žmonių pardavimus ir faktūras. Gauname skaičių. Skaičius – malonus akiai. Augantis (arba liūdnas  – smunkantis (kaip Lietuvoje, Graikijoje, Latvijoje ar Italijoje dabar). Bet be to skaičiaus yra dar krūva reikšmingų parametrų, kurių BVP nerodo.

Mūsų valstybėje, bent jau iš pažiūros, matyti, kad yra BVP kultas. Gal Vyriausybė ir Seimas mąsto apie tai, kad ne tik BVP ir skolos santykis svarbu, ne tik BVP augimas bet kokia (net šimtatūkstantinių emigrantų armijos) kaina, ne tik BVP „teisinga“ „struktūra“ (t.y. produkcijos eksportas svarbiau, nei importas; paslaugų sektoriaus augimas svarbiau, nei gamyba; aukštos pridėtinės vertės produkcija svarbiau, nei paprastos paslaugos (viešbučiai, restoranai) ar gamyba (statyba, gamyba, apdirbimas)). Bet kol kas to nesimato.

Aš linkęs tikėti, kad valdžios vyrai labai blaiviai mąsto, ir daug ką supranta: supranta ir tai, kad, jei nėra teisingumo, tai nebus ir laimės, nebus ir noro čia gyventi ir šią šalį kurti. Supranta ir tai, kad nelygybė (neteisinga, ne pagal nuopelnus, ne pagal sumanumą, ar verslumą, ar protą, o dėl sukčiavimo, grobstymo iš biudžeto ir nepotizmo) – atbaido ir numuša ūpą stengtis, tuo pačiu – ir laimę sunaikina. Tik tiek, kad jie nesiryžta normaliai to priimti į savo „politinį žodyną“. Keistoka, kad p. Navaitis (psichologas, Seimo narys ir garsusis porceliano servizo pirkėjas už „parlamentinės veiklos pinigus“) jau pašnekėjo ta tema per TV laidą (berods, Rūtos Janutienės/Grinevičiūtės). Greičiausiai, iš jo lūpų tai tampa visiška demagogija… Kita vertus, o juk ir jis pats – žmogus, jam irgi reikia laimės. O kas, jei ne servizas galėjo jam sukelti nepaprastą laimės jausmą? Gal jam to tik ir trūko, kad pajustų laimę, ir tada galėtų jau visiems viešai ir TV, ir Seime apie tai prabilti? 🙂

Bet kokiu atveju – „laimės ekonomika“ – tai rimta. Rimta dėl kelių priežasčių: A. Neaišku, ar nuolatinis BVP augimas apskritai kažkuo pagrįstas, juk pvz. valstybėje nuolat mažėjant gyventojų (kaip ir yra LT jau 20 metų), kažkada tas BVP jau vien dėl žmonių skaičiaus ims mažėti staigiai; ką jau kalbėti apie niokojamą gamtą, apie visokius ten atšilimus ir kitus su vartojimo augimu susijusius sunkumus; B. Materialinė gerovė nustoja motyvuoti – va, kad ir ES pavyzdys: turtinga yra Vakarų Europa, tokia turtinga, kad visi į ją nori, plūsta miniomis, bet, nors ir paradoksalu, patys europiečiai tiek, kiek kinai dirbti jau nebenori seniai, todėl, kad ir tiek tedirbdami jie puikiai pasitenkina savo materinius poreikius; beje, tai galbūt viena iš reikšmingų post-modernizmo krizės priežasčių – visi Vakaruose tikėjosi, kad gerovė kartu atneš ir laimę, o išėjo, kad ne, laimės ne padaugėjo, o sumažėjo. Išvada – kam ardytis?

Taigi, „BVP“ nėra „Laimės“ antonimas, bet, kaip ir visi reiškiniai šioje žemėje, priklauso nuo to, į kieno (purvinas ar švarias) rankas šis reiškinys papuolė… 🙂

Vytautas Zuzevičius

http://vz-makroekonomikasuprantamai.blogspot.com/2012/02/laimes-ekonomika-kuodzio-pastebejimai.html