2012 m. vasario 22 d.
Vaizdo stebėjimo kamerų sistema Vilniuje savivaldybės iniciatyva pradėta diegti daugiau nei prieš dešimtmetį, 2000 m. įgyvendinant akciją „Saugus miestas“. Šiandien ši sistema išsiplėtė: šiuo metu Vilniuje veikia 112 savivaldybės įdiegtų vaizdo stebėjimo kamerų, o tinklo plėtrą numatoma tęsti bent iki 2016 m. Kaune šiuo metu veikia daugiau nei 40, o Klaipėdoje – apie 70 vaizdo stebėjimo kamerų.
Tačiau tai tik savivaldybių įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų, transliuojančių vaizdą į policijos komisariatus, skaičiai. Į juos nepatenka privačių asmenų įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Asmens duomenų valdytojų valstybės registre nurodyti 233 asmens duomenų valdytojai, vykdantys vaizdo stebėjimą, neatspindi realiai vykdomo vaizdo stebėjimo masto – daugelis vaizdo stebėjimo operatorių nėra linkę apie tai oficialiai pranešti.
Tinkamai naudojamos vaizdo stebėjimo kameros gali būti naudinga priemonė kovojant su teisės pažeidimais. Tačiau nekontroliuojamas vaizdo stebėjimo kamerų tinklo plėtimas ir nepakankamas ar netinkamas šios srities reguliavimas kelia grėsmę asmens privataus gyvenimo neliečiamumui.
Nuo 2005 m. ŽTSI atlikto panašaus tyrimo teisiniame reglamentavime atsirado esminių pasikeitimų. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtrauktas vaizdo stebėjimui skirtas skirsnis, o vaizdo stebėjimas Įstatyme numatytas tik kaip ultima ratio, t. y. priemonė, taikytina tik tais atvejais, kai nurodytų tikslų negalima pasiekti kitomis, mažiau duomenų subjekto teises varžančiomis, priemonėmis. Tačiau nepaisant padarytos pažangos, teisinis reguliavimas vis dar turi trūkumų. Be to, duomenų valdytojai ne visada laikosi Įstatymo nuostatų.
Vienas didžiausių trūkumų – Įstatyme įtvirtinta pareikštinė, o ne leidiminė vaizdo stebėjimo kamerų diegimo tvarka. Subjektui, nusprendusiam vykdyti vaizdo stebėjimą, užtenka apie tai informuoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Įstatymas taip pat paveda pačiam vaizdo stebėjimo operatoriui nustatyti tikslią vaizdo stebėjimo vykdymo tvarką. Taigi pasikliaunama suinteresuotų asmenų žiniomis ir geranoriškumu, nes dėl vaizdo stebėjimo būtinumo ir kitų vaizdo stebėjimo teisėtumo sąlygų užtikrinimo sprendžia ne kompetentinga valstybės institucija, o pats vaizdo stebėjimo operatorius. Tokia tvarka sudaro sąlygas klaidoms ir piktnaudžiavimams. Lietuvoje plinta vaizdo stebėjimo atvejai, kai neužtikrinama tinkama stebėjimo subjektų privatumo apsauga arba Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija apie vaizdo stebėjimą net neinformuojama.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme numatyta, kad šis teisės aktas netaikomas, jei asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Tai, kad Įstatymas netaikomas fiziniams asmenims, vykdantiems vaizdo stebėjimą kameromis, patvirtino ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Byloje, kurioje Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą fiziniam asmeniui už tai, kad į jo įrengtų vaizdo stebėjimų kamerų stebėjimo lauką pateko svetimos patalpos ir dėl to vaizdo stebėjimas buvo vykdomas didesnėje teritorijoje nei tai yra būtina, teismas konstatavo, jog Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas fiziniams asmenims, vykdantiems vaizdo stebėjimą tik asmeniniams poreikiams, nėra taikomas.
Įstatymas numato, kad prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kuriose vykdomas vaizdo stebėjimas, asmuo turi būti aiškiai ir tinkamai informuojamas apie vykdomą vaizdo stebėjimą, taip pat turi būti nurodyti duomenų valdytojo juridinio asmens pavadinimas ir kodas, duomenų valdytojo fizinio asmens vardas ir pavardė, jų kontaktinė informacija (adresas arba telefono numeris). Tyrimas parodė, kad kartais reikalavimo pranešti apie vykdomą vaizdo stebėjimą nepaisoma, ženklinimas dažnai būna netinkamas, paprastai nepaisoma reikalavimo asmenį apie vaizdo stebėjimą informuoti prieš jam patenkant į stebimą teritoriją.
Atsižvelgdamas į situacijos analizėje nustatytas problemas, ŽTSI siūlo įtvirtinti leidiminę vaizdo stebėjimo kamerų diegimo tvarką, užpildyti teisės spragą, leidžiančią fiziniams asmenims nekontroliuojamai vykdyti vaizdo stebėjimą asmeniniais tikslais, bei nustatyti vieningą privalomą visoje Lietuvos Respublikoje patalpų ir teritorijų, kuriose vykdomas vaizdo stebėjimas, ženklinimą.
Visą tyrimo „Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: vaizdo stebėjimo kamerų naudojimas Lietuvoje“ tekstą galite rasti tinklapyje.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas