2011 m. spalio 20 d.
Konservatorių ir liberalų vyriausybė, tebetikinti Laisvosios rinkos instituto pasakaitėmis, pasišovė dar labiau liberalizuoti darbo santykius.

Šįkart ji ne tik pataikauja stambiajam verslui bei toliau siekia įtvirtinti pasenusį požiūrį į darbuotoją kaip į „darbinį arklį“, bet ir nori paspęsti pelėkautus uždirbantiems daugiau nei daugelis.

Ūkio ministras Rimantas Žylius siūlo pakeisti Darbo kodeksą, kad gaunantiems didesnį nei 5000 litų „į rankas“ atlyginimą, nebūtų taikoma apsauga dėl atleidimo iš darbo, įspėjimo apie atleidimą termino, išeitinės kompensacijos dydžio bei darbo, poilsio ir atostogų laiko.

Kaip sakoma Ūkio ministerijos vaizdiniame pranešime, kuris  labiau primena abejotinos reputacijos privačios konsultacinės įmonės reklamą, dėl šių sąlygų darbuotojas su darbdaviu susiderėtų atskiru susitarimu, kurio neribotų Darbo kodeksas. 

Galiu pasakyti tik tiek, kad R. Žylius nelabai žino Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų, kur aiškiai įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Visi yra lygūs prieš įstatymus, ir visiems įstatymai turi būti taikomi vienodai. Negalima vien dėl to, kad žmogus uždirba daugiau nei kiti, jo traktuoti kitaip nei kitų darbuotojų. Čia paprasčiausiai norima riboti daugiau uždirbančiųjų teises.

Ūkio ministerija neturi kuo pasigirti, nes nesusitvarko su savo pagrindiniais darbais kaip nedarbo mažinimas ar naujų darbo vietų kūrimas. Todėl ji ir lenda ne į savo sferą, nes darbo santykiai pirmiausia yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, su kuria, beje, siūlomos Darbo kodekso pataisos nebuvo derintos, atsakomybė. 

Juokingiausia, kad šioje „reklamoje“ tvirtinama, jog, jei priimti, pakeitimai turės „labai svarbių“ pasekmių ekonomikai, cituoju, „verslas lengviau steigs brangiai apmokamas darbo vietas, o mažesnes pajamas gaunančių darbuotojų apsauga nenukentės“. 

Ir tik tiek? Bet tokie įgyvendinti pokyčiai turbūt labiau padėtų naikinti gerai mokamas darbo vietas nei jas kurti. O kaip dėl itin aukštos kvalifikacijos specialistų kuriamų inovacijų ir pridėtinės vertės?

„Reklamoje“ taip pat kalbama apie tai, kad dabar prieš galingą darbdavį pažeidžiamas yra silpnas mažai uždirbantis darbuotojas. Tačiau dabar pažeidžiamais taptų ir daug uždirbantieji. Ne tik dėl to, kad jie yra įpratę prie tam tikro gyvenimo lygio. Daugelis jų greičiausiai moka daugiau paskolų, galbūt ryžosi turėti daugiau vaikų ir pan. Jei jie staiga netektų darbo, jų gyvenimo kokybė gali kristi dramatiškai. 

Ir dar tas požiūris, kad, jei žmogus uždirba daug, vadinasi, jis tarsi savaime blogas, o mažas atlyginimas ir prieš darbdavį žymiai silpnesnėje pozicijoje esantis darbuotojas neva turėtų būti norma, o itin kvalifikuotas ir patyręs profesionalas bei geras atlyginimas – išimtis. 

Pagal siūlomas pataisas geras darbo sąlygas galėtų išsiderėti tik vienetai, pvz., reti specialistai, turintys išskirtinių pranašumų prieš konkurentus. Jei gerai apmokamas dirbantysis jausis nesaugus darbe, tai mažins jo motyvaciją dirbti, ir tai neatneš laukiamos naudos darbdaviui. 

Apskritai tai – ištisas domino efektas. Nesaugumas darbe ir netikrumas dėl ateities atsilieptų ir darbo kokybei, ir žmogaus psichinei bei fizinei sveikatai. Lietuviai ir taip nepasižymi aukštu darbo našumu, nes per daug dirba ir per mažai ilsisi. Jų gyvenimo trukmė yra mažoka, palyginus su Europos vidurkiu; jų daugiau miršta nuo kraujagyslių ir širdies ligų, kurias dažniausiai sukelia įtampa ir stresas. 

Galiausiai, R. Žyliaus siūlomos pataisos tik paskatins brangius aukštos kvalifikacijos specialistus emigruoti. Jiems tai padaryti nėra sunku: jie – mobilūs, neprovincialūs, lankstūs, lengvai prisitaikantys ir pajėgūs keisti savo karjeros profilį, mokantys kelias užsienio kalbas. Tokie žmonės nesunkiai susirastų darbą prestižinėse Europos, JAV ar Azijos įmonėse. 

Ūkio ministras privalo stengtis, kad būtų padidintas minimalus mėnesinis darbo užmokestis ar sumažintas nedarbas, o ne toliau ribojamos dirbančiųjų teisės. 

Šiandien demokratinėse ir laisvose šalyse yra veiksmingai ginamos gyvūnų teisės. Neleidžiama kankinti keturkojo ar versti jo dirbti tiek, kad tai pakenktų jo sveikatai ir gerovei. 

Tuo tarpu Lietuvoje konservatorių ir liberalų vyriausybė darbo sąlygas žmonėms siekia padaryti blogesnes nei darbiniams gyvūnams.