2011 m. rugpjūčio 12 d.
Šiandien, rugpjūčio 10 d., UAB „Švyturys – Utenos alus“ Jungtinės profesinės sąjungos atstovybės vardu žiniasklaidai buvo išplatintas  Vilhelmo Čekuolio ir Raimondo Tamošausko pasirašytas atviras laiškas LR Teisingumo ir Socialinės apsaugos ministrams, kuriuo siekiama atsakyti į kai kuriuos „Verslo žiniose“ publikuoto UAB „Švyturys – Utenos alus“ generalinio direktoriaus atviro laiško pateiktus faktus.

Ar darbuotojai gindami savo teises turi teisę streikuoti?

Atviras laiškas

LR teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui;
LR socialinės apsaugos ir darbo ministrui Donatui Jankauskui

Esame dėkingi, kad atviras UAB “Švyturys – Utenos alus“ įmonės generalinio direktoriaus laiškas mūsų polemiką perkėlė į viešą erdvę. „Verslo Žiniose“ publikuotame laiške pateikta keletas faktų į kuriuos mes irgi privalome viešai atsakyti.

Kolektyvinę sutartį pasirašo dvi šalys ir  ją privalu vykdyti. Kaip žinia, vienintelis profesinių sąjungų svertas priversti darbdavį laikytis duotų pažadų yra streikas. Jei šalys nesutaria ar sutartis yra vykdoma ar ne, tai jau yra konfliktas.

Nors įmonės atstovai nuolat kalba apie socialinį dialogą, bet apie jį turi gana savotišką supratimą. Praėjus tik 5 mėnesiams nuo kolektyvinės sutarties pasirašymo, nenorėdama vykdyti įsipareigojimo kelti atlyginimus, administracija vienašališkai, nedalyvaujant vienai sutarties šalių, profesinėms sąjungoms, organizavo darbuotojų konferenciją. Joje administracijos nuožiūra surinkti skyriams  ir padaliniams vadovaujantis asmenys nusprendė sustabdyti kolektyvinės sutarties punkto, įpareigojančio kelti atlyginimus, galiojimą. Dar keisčiau atrodo tai, jog tokią praktiką patvirtino Klaipėdos administracinis teismas. Kyla klausimas, ar po šio sprendimo Darbo kodekso skyrius apie socialinį dialogą Lietuvoje dar turi prasmę?

Primename, kad ginčas dėl atlyginimų didinimo ir taikinimo procedūros tęsėsi keturis mėnesius. Tuo tarpu Tarptautinės darbo organizacijos asociacijų laisvės komitetas, nagrinėjantis skundus dėl asociacijų laisvės pažeidimų atskirose valstybėse, yra pasisakęs, kad kolektyvinio ginčo šalių taikinimas neturi užtrukti per ilgai, kad streikas nepasidarytų nebeįmanomas ar neefektyvus. Šiuo atveju administracija akivaizdžiai, net neslėpdama savo tikrųjų ketinimų, siekia, kad streikas vyktų rudenį pasibaigus alaus gamybos sezonui. Tai reiškia, kad ilgos derybos ir taikinimo procedūros dėl darbo užmokesčio didinimo yra tikslas ir siekis, kad streikas taptų neefektyviu ir galbūt visai neįvyktų.  Manome, kad tokia praktika yra netoleruotina, todėl kreipėmės į visas instancijas informuodami apie nenormalią padėtį mūsų šalyje. Kaip įmanoma darbuotojams susitarti dėl atlyginimų, jei streikai praktiškai uždrausti?

            Keista skaityti, jog įmonės direktorius, dalyvavęs derybose dėl atlyginimų padidinimo, nežino profesinės sąjungos motyvų dėl atlyginimų kėlimo. Atlyginimai peržiūros metu keliami tik už tuos metus. Ir niekada nereikalavome juos kelti už kelis metus, o juo labiau už 50 metų. Peržiūros metu, atlyginimų pakėlimo dydis turi būti ne mažesnis nei nustatyta kolektyvinėje sutartyje (derantis dėl kolektyvinės sutarties 2008 m. liepos 31 d. protokole užfiksuotas toks darbdavio pareiškimas: „Darbdavys sutinka į KS įrašyti, kad atlygio peržiūrėjimo metu atlyginimus kelti ne mažiau vidutinės metinės infliacijos“.

 Atsižvelgdamos į tai, jog nuo 2008 m. atlyginimai nebuvo keliami, profesinės sąjungos pasiūlė juos kelti 12,4 proc., t.,y  tiek kiek sudaro infliacija per tuos metus (akivaizdu, kad faktiškai tai reiškia ne atlyginimų pakėlimą, bet prarastų pajamų  kompensaciją). Kažkodėl atvirame laiške nutylima, kad derybų proceso metu reikalavimas buvo sumažintas iki 7 proc.

Vienas iš pagrindinių Darbdavio motyvų nevykdyti įsipareigojimų kelti atlyginimus, yra tai, kad dauguma Lietuvos įmonių pastaraisiais metais atlyginimų nekėlė ar net mažino ir kad įmonės darbuotojų atlyginimai  55 proc. didesni už vidurkį. Tik kažkodėl vėl visuomenei nutylimas tas faktas jog įmonės pelningumas tris kartus viršiją vidutinį Lietuvos įmonių pelningumą,

Iš turimos 2008 – 2010 m. finansinės informacijos matyti, kad  2008 – 2010 m.  1-7 lygio darbuotojų (dėl kurių ir vyksta ginčas)  vidutinis atlyginimas sumažėjo 20 Lt. Vidutinis įmonės atlyginimas per tą laiką didėjo 450 Lt, o administracijos vidutinis atlyginimas didėjo net 1300 Lt. Per tą laiką įmonės akcininkai išsimokėjo:  2009 aisiais – 30,68 mln. litų, 2010 aisiais – 63 mln. litų, o 2011 aisiais -100 mln. litų.  Bendra suma siekia beveik 200 mln. Litų. Įmonės direktorius negali nežinoti šių viešai skelbtų faktų. Taip pat nutyli tą faktą, jog didžiausi dividendai buvo išmokėti būtent tada, kai 5 proc.  sumažintas jų apmokestinimas. Taip įmonė dar sutaupė ne mažiau kaip 3 mln. litų. Palyginimui galime pasakyti, kad reikalaujamas atlyginimų pakėlimas, akcininkams būtų kainavęs apie 1 proc. nuo kasmet išmokamų dividendų, t.y ne daugiau kaip 1 mln. litų ir padengtų taip grėsmingai atvirame laiške minimus 1 mln. litų nuostolius dėl streiko. Manome, kad manipuliacija informacija ir dalinis tiesos sakymas nedaro garbės įmonės deklaruojančios socialinę atsakomybę vadovui.

Visada buvome tos nuomones, jog tik derybomis galima pasiekti visiems priimtiną sprendimą. Naudos darbuotojams, įvardintos laiške, kuriomis didžiuojasi generalinis direktorius, buvo pasiektos po ilgų ir sunkių derybų ir nebuvo administracijos dovana darbuotojams.

 Visada pasisakėme už sąžiningas derybas siekiant abiems pusėms priimtinų rezultatų.

 

Jungtinė profesinių sąjungų atstovybės vardu

Vilhelmas Čekuolis

Raimondas Tamošauskas

Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga facebook’e: