2011 m. gegužės 27 d.
Problema yra ne minimalios algos dydis, o tai, kad Lietuvos darbdaviai įsigudrino nemokėti ir tos varganos sumos. Čia išvardinsiu tik tuos metodus, kuriuos aš pastebėjau (komentatoriai, be abejo, pridės ir daugiau):

Jau kelintą mėnesį stebiu šokį apie minimalią algą ir niekaip nesuprantu, ar seimūnai iš tikro tokie durni, ar tik apsimeta?

1. Bandomuoju laikotarpiu nustatoma bet kokia atlyginimo suma, o jam pasibaigus darbuotojas atleidžiamas ir į jo vietą priimamas naujas (vėlgi bandomąjam laikotarpiui). Tokias firmas lengva atpažinti iš nuolatinių internetinių darbo skelbimų į tas pačias darbo vietas.

2. Priimamas darbuotojas pusei etato, užkraunant jam tiek pareigų, kad ir per 40 savaitinių darbo valandų nelabai spėsi pabaigti. Kai tokiam „pusininkui“ trūksta kantrybė ir jis išeina iš darbo – į jo vietą priimamas kitas. Nežinau, kokia iš tikro padėtis Vilniuje, bet Kaune buhalterei rasti darbą pilnu etatu beveik neįmanoma.

3. Skelbiamas bankrotas, sukuriama nauja firma beveik identišku pavadinimu. Šio proceso metu atleidžiami beveik visi senieji darbuotojai priimant į jų vietą vyresnių kursų studentus.

4. Darbuotojams kategoriškai uždraudžiama dalyvauti profsąjungų veikloje. Nors tiesiai šis draudimas neįvardijamas, bet profsąjungų nariai ne tik atleidžiami iš darbo už menkniekį arba net išgalvotą priežastį, bet ir įtraukiami į juoduosius sąrašus; tokiam asmeniui rasti darbo savo mieste – beviltiškas užsiėmimas.

Manau, kad yra tik viena išeitis iš susidariusios padėties:

1. Pradėti masinį realių profsąjungų atkūrimą ir pasiekti, kad po 2-3 metų dauguma samdomų darbuotojų būtų profsąjungos nariais. Ir netikėkit kalbomis, kad organizacijos X samdomi darbuotojai nenori jungtis į profsąjungas – jie bijo, o reikia gerom ir blogom priemonėm pasiekti, kad to bijotų darbdaviai;

2. Skatinti profsąjungų jungimasi prie Europinių profsąjungų (ypač su tų šalių profsąjungom, kurios pademonstravo, kad moka kovoti už savo teises).

3. Leisti importuoti darbuotojus ir dalyvauti europinių pinigų dalybose tik toms firmoms, kurios:

– Nedraudžia profsąjungų veiklos ir daugumas darbuotojų (ne mažiau 75 proc. yra profsąjugų nariai);

– Profsąjungos neturi priekaištų dėl mažų atlyginimų, neapmokamų viršvalandžių ir kitų darbo kodekso pažeidimų;

– Darbuotojų kaita neviršija keletos procentų;

Įgyvendinus šias dvi priemones, profsąjungos pačios susitvarkys su darbdavių diktatūra ir Jums nereikės Seimo posėdžiuose nagrinėti nei minimalios algos, nei masiškai bėgančių iš Lietuvos darbuotojų.

Gediminas Bukauskas

DELFI