2011 m. gegužės 10 d.
Sutapo, kad kai M.Garbačiauskaitė-Budrienė išreiškė apgailestavimą dėl laisvės nuo spaudos, išvakarėse žiniasklaida minėjo ir kitą „laivės dieną“ – laisvės nuo mokesčių. Nacionalinis transliuotojas ir dalis internetinės žiniasklaidos laisvės nuo mokesčių dieną skelbė kaip vieną iš svarbiausių žinių. Tie du įvykiai tarpusavyje susiję tuo, jog apgailestavimą dėl tragiškos padėties žiniasklaidoje, dalis pastarosios su kaupu patvirtina.
Laisvės nuo mokesčių“ dieną sugalvojo ne patys žurnalistai. Tam yra tam tikras institutas. Jo „ekspertiniai pajėgumai“ ir nuopelnai bei lojalumas valstybei jau aprašyti. Todėl ir jo skelbiamų „žinių“ aprašinėti nebūtų verta.
Kitas dalykas kai frazė „tai simbolinė diena metuose kai mokesčių mokėtojai nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti sau“ įdedama į Nacionalinio transliuotojo radijo žinių laidos pradžią ir visą dieną kartojama. Institutas, kurio „ekspertai“ nusipelnė, jog jo pavadinimą nebelabai padoru ir minėti, mokesčiais surenkamą BVP dalį perskaičiuoja dienų metuose dalimi ir paskelbia, kad piliečiai finansiškai išsilaisvino nuo savo išrinktos valdžios. Tai yra kvailystė ir niekšybė „viename“.
Kvailystė yra galvoti, kad piliečių mokesčiais sumokėti pinigai atitenka tik valdžiai. Nebent ta valdžia laikomi ir per valdžios biudžetus finansuojamų įstaigų darbuotojai – gydytojai, socialiniai darbuotojai, vaikų darželių auklėtojos – ir tokių įstaigų klientai.
Niekšybė yra laisvių nuo mokesčių prasimanymais stiprinti piliečių nusistatymą prieš valdžią. Nesikaitoma su tuo, kad ta valdžia seniai nebe Muravjovo ar Brežnevo. Savą valdžią galima ir reikia kritikuoti, bet ne neigti jos reikalingumą.
Sumokėtus mokesčius perskaičiuoti dienomis yra vaikiškas užsiėmimas. Galima žaisti be galo – skaičiuoti kokią metų dalį žmonės pramiega, kokią praleidžia troleibuso stotelėje, kokią prasvajoja ar prasėdi mažiausiame kambarėlyje…
Visai kas kita, kai tokių vaikiškų laivės nuo mokesčių skaičiavimų rezultatus žiniasklaida skelbia ne keistenybių, bet žinių laidoje. Kai apibendrina, kad piliečiai „nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti sau“. Už tokias laidas atsakingi žmonės pirmiausia turėtų suskaičiuoti visas savo per metus paskelbtas nesąmones ir išreiškę tai dienomis, galėtų švęsti ne laisvės nuo mokesčių, bet laisvės nuo savo neišprusimo dieną. O gal pataikavimo, gyvenantiems iš kvailysčių platinimo, dieną.
Atšventus ne pro šalį būtų pamąstyti, kad ir patys algas gauna iš tų pačių mokesčių, kurių mokėjimo pabaigos žinią patetiškai skelbia. Apie tai neprošal būtų pamąstyti ir su valdžia kaip su idėja tame pačiame institute ilgai kovojusiam ministrui, kuriam seni įpročiai nepraeina net ir pasiekus savo – tapus mokesčiais išlaikoma valdžia.
Atitinkamos žiniasklaidos atitinkamai „informuojama“ visuomenė ir tegali turėti tokius ministrus, tokia valdžią. Dabartinis premjeras, pagaliau, viešai pasipriešino laisvės nuo mokesčių dienos absurdui. Tik gaila, kad tai suprasti prireikė poros dešimtmečių kai atitinkamo instituto skelbiamos nesąmonės buvo laikomos ekonomikos mokslo alfa ir omega, o dabar premjero favoritizuojami valdžios kėdėse sėdi pačios valdžios ir mokesčių idėjos neigėjai
Lietuviams nesiseka su valdžiomis, todėl nesiseka ir su mokesčiais. Tačiau vis tiek reikia skirti konkrečią valdžią ir valdžią bendrai. Valdžios pareiga rinkti mokesčius ir juos paskirstyti viešosioms sritims. Ir nėra taip, kad kuo mokesčių mažiau, tuo geriau.
Mokesčiais surinktais pinigais perkamos vienos gėrybės, privačiais pinigais – kitos. Tačiau ir vienos, ir kitos yra svarbios. Kaip negalime pasakyti, kad kuo mažiau perkam maisto, tuo geriau, nes dagiau pinigų liks batams. Taip negalime pasakyti, kad kuo mažiau mokam mokesčių ir jais, tarkim, finansuojam mokyklas, tuo geriau, nes daugiau pinigų liks kelionėms.
Banalu, tačiau tenka priminti. Racionaliam sprendimui svarbu ne tai, kad kažko perkam daugiau ar mažiau, bet tų prekių proporcijos. Kaip neracionalu badauti apsikrovus batais ar basam puotauti, taip neracionalu ir kuo mažesnę pajamų dalį skirti mokesčiams, o individualiam vartojimui jų išleisti kuo daugiau.
Ar džiaugsmas dėl neva jau atsikratytos „mokesčių valdžiai“ naštos nėra aklas, kai čia pat tenka važinėti duobėtomis gatvėmis, kai kas antra močiutė šalyje gyvena skurde, kai vėžiu sergantiems vaikams telieka pasikliauti žiniasklaidos organizuojama labdara, kuri sėkmingai … kovoja su mokesčiais? Ar džiaugiantis laisve nuo mokesčių, nuo valdžios, nesidžiaugiama laisve nuo sveiko proto? Jei taip, kodėl gi šią džiugią naujieną neskelbti svarbiausių žinių laidose? Ypač kai tai finansuojama jau sumokėtais valdžiai mokesčiais.
Romas Lazutka
