Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) parengė tyrimu paremtą studiją apie tai, kaip tvarios maisto sistemos prisideda prie Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų (angl. Sustainable Development Goals) įgyvendinimo, o konkrečiai prie antrojo iš septyniolikos tikslų – „Be bado“ (toliau – DVT2). Šio konkretaus tikslo esmė – panaikinti badą, stabdyti maisto švaistymą, skatinti sveikesnę ir saugesnę mitybą bei mažiau teršiantį žemės ūkį.

Pažymėtina, kad beveik trečdalis viso pasaulyje pagaminto maisto yra prarandama arba išmetama, o tai turi skaudžių socialinių ir aplinkosauginių padarinių. Tuo metu Lietuvoje kiekvienas žmogus per metus išmeta apie 60 kg maisto!

Būtinos didesnės investicijos į sveiką mitybą

Ataskaitoje pažymima, kad DVT2 nėra tinkamai įgyvendinamas tiek pasauliniu, tiek Europos Sąjungos (ES) lygiu, nors visame pasaulyje žemės ūkio ir maisto gamybos sektoriuose dirba apie 1,2 milijardo žmonių.

Žemės ūkio ir maisto gamybos sistemos pasaulyje sukelia daugiau nei trečdalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų, daro didelį tarptautinį poveikį, įskaitant miškų naikinimą ir biologinės įvairovės nykimą. ES mastu šie sektoriai vis dar susiduria su sveikos mitybos, aplinkosaugos, socialinėmis bei ekonominėmis tvarumo problemomis.

Tyrimo rezultatai rodo, kad sveikos mitybos įpročių diegimas yra būtinas siekiant vienu metu įgyvendinti tiek DVT2, tiek klimato kaitos švelninimo tikslus ir biologinės įvairovės išsaugojimo uždavinius ES valstybėse.

Esminiai šio mitybos pokyčio elementai – baltymų turinčio maisto vartojimo perorientavimas nuo gyvūninės kilmės maisto produktų prie augalinės kilmės produktų bei didesnis šviežių vaisių ir daržovių vartojimas.

Šiuo metu didesnis vaisių, daržovių ir ankštinių augalų vartojimas daugiausia pasiekiamas mažinant maisto švaistymą ir nuostolius, didinant importą bei dalį ankštinių augalų iš pašarų sektoriaus nukreipiant į maisto vartojimą, todėl šių produktų gamyba Europoje reikšmingai nedidėja.

Visgi, norint išvengti didesnės ES priklausomybės nuo importo bei  siekiant didesnio konkurencingumo, reikėtų skatinti produkciją ES viduje investuojant į maisto gamybos ir žemės ūkio sektorius.

Tačiau svarbu, jog siekiant užtikrinti sveikos mitybos prieinamumą, būtina įvertinti darbo rinkos pokyčius ir garantuoti teisingą perėjimą. O be visų suinteresuotų šalių dialogo tokius tikslus pasiekti būtų sunku.

Pagrindinės rekomendacijos:

  • Skatinti žemės naudojimą ne maisto tikslams, tokiems kaip miškininkystė, natūralus augalijos atsikūrimas ar atsinaujinančios energijos gamyba. Kiekvienas alternatyvus žemės naudojimo būdas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į jo galimą indėlį į ES tvarumo tikslus ir pajamas ūkininkams, pasitelkiant ekonominius ekosistemų paslaugų skatinimo mechanizmus ar gamybos diversifikaciją.
  • ES ir nacionaliniu lygiu būtina įdiegti naujus suinteresuotųjų šalių įtraukimo mechanizmus, kad politikos formavimas būtų įtraukesnis ir ilgalaikis. Reikėtų apsvarstyti „Europos maisto politikos tarybos“ ar „Europos agro-maisto tarybos“ sukūrimo galimybes.
  • Sveikesnės mitybos skatinimas turėtų tapti ES politikos prioritetu. Būtina diegti finansines paskatas ir rinkodaros reguliavimą, kad būtų skatinamas vietos gamintojų įsitraukimas ir ilgalaikiai pokyčiai. Tam reikia finansinių paskatų ir kitų politikos priemonių, įskaitant rinkodaros taisyklių pakeitimus ir vietos gamintojų vaidmens stiprinimą šioje pereinamojoje fazėje.
  • Geopolitinė įtampa ir auganti infliacija, įskaitant kylančias maisto kainas, paveikė maisto saugumą ir ūkininkų bei kitų maisto sektoriaus dalyvių gerovę. Namų ūkiai, gyvenantys skurde arba arti skurdo, daug dažniau patiria maisto nepriteklių nei gaunantys didesnes pajamas. Žvelgiant į ateitį, klimato kaita ir toliau darys poveikį žemės ūkio pasiūlą dėl karščio bangų, vandens trūkumo, dirvožemio degradacijos ir biologinės įvairovės nykimo. Dėl šių trumpalaikių ir ilgalaikių tendencijų reikia užtikrinti ES žemės ūkio ir maisto produktų sistemos atsparumą, daugiau prieinamų ir veiksmingų finansavimo mechanizmų perėjimui paremti, ypatingai „Nuo ūkio iki stalo“ (angl. Farm to Fork) strategijos priemonėms.
  • ES turėtų imtis lyderystės pasauliniu lygiu, siekiant DVT2 įgyvendinimo ir tarptautinių maisto tiekimo grandinių tvarumo. Tai apima veiksmus Pasaulio prekybos organizacijoje ir svarbiose aukšto lygmens diskusijose, pvz., 2025 m. įvyksiančiame COP30 susitikime Brazilijoje.

Parengta pagal eesc.europa.eu informaciją