Profesinių sąjungų nariams kartais kyla klausimų, ar darbdavys, taikydamas kitiems darbuotojams – ne nariams – palankesnes garantijas nei nustatyta įmonės kolektyvinėje sutartyje, elgiasi sąžiningai, ar tai nėra profesinės sąjungos narių diskriminacija. Į šį klausimą gali padėti atsakyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-684/2021 dėl netiesioginės diskriminacijos, susijusios su priklausymu profesinei sąjungai, draudimo ir kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo.

Byloje nagrinėta situacija, kai įstaigos direktoriaus įsakymu darbuotojams suteikiamas didesnis atostogų dienų skaičius, palyginti su įstaigoje galiojančia kolektyvine sutartimi, kuria susitarta dėl mažesnio atostogų dienų skaičiaus darbuotojams – nariams. Taigi, buvo spręsta dėl profesinės sąjungos narių (ne)diskriminavimo, nesuteikiant jiems direktoriaus įsakyme nurodyto atostogų dienų skaičiaus, o formaliai vadovaujantis sudarytos kolektyvinės sutarties nuostatomis.

Kitaip tariant, jeigu darbuotojas priklauso profesinei sąjungai, kurios nariams yra taikoma kolektyvinė sutartis, darbdavys atsisakė tokio darbuotojo atžvilgiu taikyti geresnes atostogų suteikimo sąlygas (nustatytas įsakymu) lyginant su darbuotojais, nepriklausančiais profesinei sąjungai.

Faktiškai įsakymo nuostatos buvo taikomos tik darbuotojams, nesantiems įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos nariais, o pastariesiems taikoma atostogų suteikimo ir skaičiavimo tvarka, nustatyta kolektyvinėje sutartyje.

Taigi LAT konstatavo, jog įstaigos direktorius, nustatęs geresnes sąlygas darbuotojams, nedalyvaujantiems profesinėje sąjungoje, iš esmės išskyrė profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, skatindamas papildomomis atostogų dienomis profesinei sąjungai nepriklausančius darbuotojus. Tokiu būdu darbdavio veiksmai buvo įvertinti kaip nesąžiningi, atitinkantys profesinės sąjungos narių netiesioginės diskriminacijos požymius.

Teismas išaiškino, kad kolektyvinės sutarties normų santykis su lokaliu teisės aktu – įsakymu spręstinas in favorem principo pagrindu, t. y. taikomos tokios sąlygos, kurios didina darbuotojų darbo teisių garantijas.

Svarbu, jog aplinkybė, kad kolektyvinės sutarties nuostatos yra privalomos darbdaviui, nereiškia, kad darbuotojams – profesinės sąjungos nariams negali būti taikomos nuostatos, įtvirtintos lokaliame darbdavio teisės akte, reglamentuojančiame tiek profesinės sąjungos narių, tiek ir nesančių jos nariais (neišskiriant šių kategorijų) darbuotojų atostogų laiką didėjančia linkme, t. y. gerinančia darbuotojų padėtį.

Situaciją aiškinant priešingai, darbdavys įgytų didelį pranašumą prieš darbuotojus – profesinės sąjungos narius ir pačią profesinę sąjungą, nes leidžiamais lokaliais aktais galėtų darbuotojų dalyvavimą profesinėje sąjungoje daryti jiems nenaudingą, o pačią profesinę sąjungą – neveiksmingą.

Taigi, apibendrinant: darbuotojui palankesnių nuostatų, įtvirtintų bendruose darbdavio vietiniuose norminiuose teisės aktuose, netaikymas gali būti vertinamas ne tik kaip in favorem principo pažeidimas, bet ir kaip diskriminacija.

Šiuo atveju verta nepamiršti atilikti kolektyvinių sutarčių, individualių susitarimų ir vietinių norminių teisės aktų nuostatų tarpusavio analizę.

Atminkite – kilus neaiškumams, ar jei turite poreikį konsultacijai, visuomet galite kreiptis į savo profesinę sąjungą. Taip pat galite susisiekti su Lietuvos maistininkų profesine sąjunga el.paštu info@maistprofsajunga.lt, arba tel. +370 5 2626168.