Simboliška, jog Tarptautinės moterų solidarumo dienos išvakarėse kalbiname mūsų aktyvią kolegę,  UAB “Mondelez Lietuva Production” gamybos darbuotoją, profesinės sąjungos komiteto bei derybinės grupės narę Rimantą Pečkaitienę. Ji yra puikus pavyzdys, kaip aktyvumas bei kova už geresnį pasaulį darniai dera su trapiu moteriškumu. Kviečiame skaityti šį turiningą pokalbį!

– Miela Rimanta, pasidalinkite savo darbo ir narystės profesinėje sąjungoje istorija.

Į  UAB “Mondelez Lietuva Production” dirbti atvykau 2005 metais, pradžioje kaip laikina darbuotoja. Tiesa, prieš tai teko darbuotis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) įmonėje, ir pradėjus dirbti Lietuvos bendrovėje kai kurie dalykai, pavyzdžiui, vadovų požiūris į eilinius darbuotojus, nuteikdavo ne itin maloniai.

Tačiau aš iš prigimties esu aktyvus žmogus, ir pastebėjusi tam tikrus pažeidimus kreipdavausi į profesinę sąjungą. Na o po daugiau nei dviejų metų laikino darbo bendrovėje tapau nuolatine darbuotoja, ir tuomet iš karto įstojau į profesinę sąjungą (2008 metais). Tais pačiais metais buvau išrinkta ir į   UAB “Mondelez Lietuva Production” profesinės sąjungos komitetą.

Tad įmonėje nepertraukiamai dirbu jau beveik 20 metų gamybos darbuotojos pareigose.

– Kokius klausimus teko spręsti tapus profesinės sąjungos aktyvo dalimi?

Tapusi profesinės sąjungos dalimi įsitraukiau į darbuotojams svarbių klausimų sprendimą siekiant pagerinti jų darbo sąlygas. Pavyzdžiui, toks elementarus dalykas kaip poilsio kambarys ar kava bei arbata tuo metu buvo skirti tik įmonės administracijos  darbuotojams – gamybos padalinio darbuotojai tokios privilegijos neturėjo, nors formaliai poilsio erdvės turėjo būti įrengtos ir gamybinėse patalpose.

Po profesinės sąjungos darbo ir diskusijų su darbdaviu pavyko pasiekti, kad poilsio patalpos bei kavos ir arbatos aparatai atsirastų ir gamybiniame padalinyje.

Turbūt vienu svarbiausiu pasiekimu laikau tai, kad mūsų bendro darbo dėka mums pavyko pakeisti tą sovietinį požiūrį į profesinę sąjungą, jog ji yra pramogų bei dovanėlių dalintoja ir būtinai turi ką nors duoti.

– Kokia tuomet, Jūsų požiūriu, profesinės sąjungos funkcija ir vertė?

Manau, kad vien profesinės sąjungos egzistavimas, kaip darbuotojų užnugario, yra pats savaime svarbus. Juk darbdavys dažniausiai suinteresuotas pelnu ir didesniu našumu, ir pavienių darbuotojų lūkesčiai ne visada jį pasiekia, taip pat darbuotojams dažniausiai nedrąsu po vieną kalbėtis su vadovais. Todėl gerai, kai profesinė sąjunga turi įgaliojimus tartis su darbdaviu kolektyvo vardu – ir kuo narių daugiau, tuo profesinė sąjunga turi daugiau galios.

Sunkiausia apie profesinės sąjungos naudą paaiškinti turintiems išankstinį neigiamą nusistatymą prieš šią organizaciją. Dažniausiai tai vyresni darbuotojai – pastebiu, kad jaunimas turi mažiau priešiškumo.

Taip pat norėčiau priminti, kad jei nebūtų profesinės sąjungos, tai nebūtų ir kolektyvinės sutarties, kuri numato didesnes garantijas nei Darbo kodeksas. Deja, nesantys profesinėje ne visada supranta, jog derybos dėl šios sutarties yra labai didelis darbas, kuris galiausiai atneša naudą visam darbuotojų kolektyvui, įskaitant ir tuos, kurie nenori stoti į profesinę sąjungą.

Jei galėčiau narystės naudą išreikšti pinigais, tai manau, kad sumokėtas nario mokestis sudaro tik 15 proc. iš to, ką per kolektyvinę sutartį ir derybas su darbdaviu gauna darbuotojas.

– Iš kur semiatės tokio aktyvumo siekti geresnių sąlygų ne tik sau, bet ir visam kolektyvui? Gal Jus įkvėpė patirtis JAV?

Turbūt tokia mano prigimtis – keisti į gera tai, ką galiu: ir ne tik sau, bet ir kad būtų geriau gyventi kitiems. Man ši profsąjunginė veikla labai patinka – matau joje prasmę.

Per tiek metų veiklos jau teko suvokti, kad to gėrio, kuris dabar atrodo savaime suprantamas, niekas neatneša „ant lėkštutės“, turime patys pasistengti, pakovoti.

Galbūt įtakos turėjo ir patirtis užsienyje. Štai dirbant JAV stebėjome vadovų elgseną, bendravimą ir kiek deklaruojamos bendrovės vertybės sutampa su realybe. Pastebėjome, kad pagarba darbuotojui nebuvo tik tušti žodžiai, bet ją galėjai jausti iš tiesų pradedant kokybiškomis poilsio pertraukėlėmis, baigiant tolerancija kitataučiams, naujiems darbuotojams.

Ten dirbant nesijautė hierarchijos ar nepalankumo – mes, paprasti darbuotojai, jautėmės ne mažiaus svarbūs įmonei nei vadovai. Taip pat stebino pasitikėjimas mumis, mūsų žodžiu. Manau, tokio požiūrio mūsų darbdaviams dar reikėtų mokytis – pasitikėjimo, pagarbos, bendravimo kultūros.

– Visgi, gal ir mūsų šalyje požiūris į darbuotojus kinta teigiama linkme?

Žvelgdama atgal ir į tai, kas pasiekta, galiu teigti, kad mūsų įmonėje požiūris į darbuotoją keičiasi, o darbdavys kalbasi su profesine sąjunga, gerbia jos požiūrį. Prie šių pokyčių ženkliai prisidėjo profesinė sąjunga, kuriai pavyko iškovoti reikiamas pozicijas bendrovėje.

Čia norėčiau atkreipti dėmesį, jog pagarba bei požiūris į profesinę sąjungą priklauso ir nuo profesinės sąjungos pirmininko, lyderių, derybininkų ir jų kompetencijų bei gebėjimo užmegzti dialogą su darbdaviu, parodyti, kad profesinė sąjunga nėra kenkėja – ji yra darbdavio bendražygė siekiant gerų įmonės rezultatų.

Verta padėkoti mūsų dabartinei profesinės sąjungos pirmininkei Rūtai Lapajevai, kuri tikrai nuoširdžiai atstovauja darbuotojams, tobulina savo kompetencijas, nuolat mokosi, semiasi žinių.

– Šiuo metu vyksta derybos dėl naujos UAB “Mondelez Lietuva Production” kolektyvinės sutarties. Kaip sekasi tartis su darbdaviu dėl papildomų garantijų darbuotojams?

Šios derybos gana sunkios – tenka ilgokai tartis su darbdaviu dėl kiekvieno punkto. Galutinio rezultato dar nežinome, laukiame darbdavio reakcijų. Visgi, manau, kad pavyks pagerinti esamą kolektyvinę sutartį darbuotojų naudai.

Tiesa, šioje vietoje mūsų vadovai nėra visagaliai, jiems tenka derinti savo pozicijas su motininės įmonės vadovybe.

Šiuo metu kolektyvinė sutartis yra pratęsta dviem mėnesiams, ir tikimės, kad per šį laikotarpį mums pavyks  pasiekti susitarimą su darbdaviu dėl naujos sutarties.

– Jūsų požiūriu, kokius dar iššūkius reikėtų išspręsti bendrovėje, kad darbo sąlygos taptų geresnės?

Mums didžiausias iššūkis  – laikini darbuotojai, jų kaita ir apmokymas. Bėda ta, kad dabar dalis laikinų darbuotojų nepajėgūs, nesugeba kokybiškai dirbti  mūsų įmonėje.

Problema pradėjo ryškėti, kai laikini darbuotojai imti įdarbinti ne tiesiogiai  per įmonę, bet per įdarbinimo agentūras: šios nesuinteresuotos darbo kokybe, joms nerūpi, ar darbuotojas tinkamai atlieka savo pareigas. Deja, toks laikinas įdarbinimas tampa tendencija visame pasaulyje, ir, tai apsunkina darbą, kenkia bendriems rezultatams, kokybės rodikliams, nuo kurių priklauso ir darbuotojų kintamoji darbo užmokesčio dalis.

Dėl šios situacijos didėja krūviai nuolatiniams darbuotojams, kurie turi kokybiškai atlikti ne tik savo tiesioginį darbą, bet dar yra įpareigoti apmokyti laikinus darbuotojus. Dažnai būna ir taip, kad ką tik apmokytas darbuotojas palieka darbo vietą ir tuomet tenka ieškoti kito žmogaus.

Taip pat dar yra tobulintinų darbo vietų mūsų įmonėje – kai kuriose dirbti tikrai nelengva. Naktinis darbas taip pat ne kiekvienam pakeliamas. Žinoma, stengiamės ieškoti sprendimų, bet trūksta techninių specialistų mūsų pasiūlymams įgyvendinti.

– Kaip įmonėje bandoma spręsti šią darbuotojų trūkumo problemą?

Šiuo metu bendrovė vis dar ieško būtų įdarbinti lietuvius, bet tik mažuma tokių darbuotojų lieka dirbti fabrike – daugumai toks darbas, ypač naktimis ar savaitgaliais neatrodo patrauklus.

Nors įmonė bando automatizuoti darbo procesus, visgi tai tik dalinai padeda išspręsti darbo jėgos trūkumo problemą.

Vadovybė mano, kad pritrauks darbuotojus, jei bus mokami didesni atlyginimai. Ir tam mes  tikrai pritariame – darbo užmokestis turi didėti, tačiau kai kuriems žmonėms sveikata ir santykiai šeimoje brangesni nei pinigai.

– Kalbamės Tarptautinės moterų solidarumo dienos išvakarėse. Norisi paklausti, ar Jūsų fabrike moterys vertinamos, ar nėra diskriminuojamos?

Moterys mūsų fabrike vidutiniškai uždirba mažiau, bet daugiausiai dėl to, kad būtent jos dirba tą mechaninį rankų darbą, kuris reikalauja rankų miklumo, greitos orientacijos, tačiau jis nėra lengvesnis ar mažiau svarbus nei vyrų.

Visgi, po truputį moterys integruojamos ir į tas darbo vietas, kuriose dirba vyrai, žinoma, suderinant saugos darbe reikalavimus ir jų atitikimą moterų fiziniam pajėgumui.

Tačiau pastebime, kad vyrai labiau vertinami, nes jų į įmonę ateina mažiau, jų poreikis fabrike didesnis. Be to, vyrams Kaune darbo vietų pasirinkimas platesnis, ir jie gali rinktis geriau apmokamą darbą.  Na  o moterims, ypač vyresnio amžiaus, pasirinkimo mažiau.

Todėl susiformuoja nelygybė tarp vyrų ir moterų, ir tokias tendencijas matome ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje.

– Ar už tos pačios vertės darbą moterys ir vyrai fabrike gauna vienodą atlygį?

Įmonėje neteko susidurti su diskriminacinėmis apraiškomis mokant atlyginimą, kai moteris ir vyras dirba tos pačios vertės darbą. Tačiau vyrai dėl savo pajėgumų dar gali papildomai atlikti tam tikras funkcijas prie kitų įrenginių, ir tuomet jų pajamos tampa didesnės.

Tačiau profesinės sąjungos atstovai nuolat kalba su vadovais, padeda perduoti darbuotojų klausimus ir problemas, siūlo sprendimus, kad nelygybės liktų kuo mažiau. Dažniausiai darbdavys atsižvelgia į mūsų pasiūlymus.

– Dėkojame, Rimanta, už šį įdomų pokalbį ir linkime stiprybės bei sėkmės Jūsų tolesnėje veikloje!