Kiekviena profesinė sąjunga turi savo priešistorę ir savo vedlius – žmones, kurie kūrė tos organizacijos pagrindus, kurie turi neįkainojamos patirties, įkvepiančios ateities lyderius. Jiems tekdavo susidurti su daugybe iššūkių ir kliūčių, aukoti savo poilsį ir asmeninį laiką bei atlikti daug nematomo užkulisinio darbo.

Viena iš jų – ilgametė Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė, kurios indėlis į profsąjunginę veiklą vertas atskiros knygos. Trumpame pokalbyje neįmanoma apžvelgti Gražinos patirties, tačiau jis leido bent akimirkai pasinerti į turtingą profesinių sąjungų istoriją.  Kviečiame skaityti!

– Gerbiama Gražina, manau ne vienam Jus pažįstančiam skaitytojui būtų įdomu sužinoti, kokia buvo Jūsų pradžia profesinėse sąjungose. Gal galite trumpai apie tai papasakoti?

Apie 1981 m. Vilniaus „Tauro“ alaus darykloje buvau netikėtai išrinkta profesinės sąjungos pirmininke visuomeniniais pagridais. Gamykla buvo sena, kolektyvas puikus, bet darbo sąlygos – apgailėtinos.

Teko pakovoti, net  tuo metu pagrasinti streiku, kad būtų skirtos centralizuotos lėšos buitinėms darbininkų sąlygoms pagerinti, naujų rūbinių, valgyklos statyboms.

Įdomi istorija: rašėme bendrą kolektyvo laišką p. Genadijui Konopliovui, tuometiniam LTRS valstybinio agropramoninio komiteto pirmajam pavaduotojui, žemės ūkio ministrui, ir lėšas skyrė…

Pamažu įsitraukiau į aktyvesnę veiklą: pavyzdžiui, dėl skiriamų premijų paskirstymo darbuotojams, materialinio skatinimo fondo sudarymo dydžio to meto kolektyvinėje sutartyje, butų skyrimo seniems darbuotojams. Gamykloje pradirbau trylika metų įvairiose pareigose, teko pavaduoti kitus darbuotojus, tad įgijau daug skirtingos patirties.

– Gal Jus profsąjunginėje veikloje įkvėpė kokios nors asmenybės? Kas buvo (yra) Jūsų vertybiniai vedliai?

Tokiais vertybiniais vedliais man buvo Tėvas Stanislovas (teko du kartus gyvai susitikti), pokarinė Europos maisto pramonės profesinių sąjungų vadovų karta.

Su jais daug diskutuodavom apie sistemų ir šalių skirtumus, ieškojome naujų idėjų posovietinei realybei. Be to, vykdavo daug mokymų Centrinės Europos šalių profesinių sąjungų atstovams.

Tikėjau laisvųjų profesinių sąjungų idėja, ir tiesiog bandydavau ją įgyvendinti praktikoje. Kartais pavykdavo, ir tai įkvėpdavo. Man svarbiausia vertybė visada buvo tiesa – labiausiai nekenčiu veidmainystės ir melo, realybės pagražinimo galvojant, kad žmonės yra nepakankamai protingi. Visuomet turėjau didelį norą žinoti, lyginti. Tokias savybes, ko gero, paveldėjau iš tėvų, kurie buvo smetoninio sukirpimo mokytojai.

– Jus pažįstame kaip žmogų, kuris kūrė Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pamatus. Kas paskatino imtis šios minties?

Laikas buvo labai permainingas ir įdomus: 1989 m., didžiųjų maisto pramonės įmonių profesinių sąjungų iniciatyva, maistininkai pirmieji išstojo iš LTSR agropramoninio komplekso darbuotojų profesinės sąjungos. Išėjome su nuliu sąskaitoje, naiviai tikėdamiesi sąžiningo atsiskyrimo.

Tąkart buvome idėjos užvaldyti, tikėjome laisvomis profesinėmis sąjungomis,  kūrėme naujus įstatus, ieškojome informacijos.

Prasidėjo Sąjūdis, buvo daug vilčių. Pradžioje veikė laikinas maistininkų profesinės sąjungos profesinių sąjungų koordinacinis komitetas (pavadinimas tuo metu buvo kitoks). Suvažiavimas vyko net dviem etapais. Pirmuoju pirmininku buvo amžinatilsį Sigitas Pakinkis, o aš buvau pakviesta dirbti referente socialiniams klausimams labai kvalifikuotoje ir draugiškoje komandoje.

1991 m., netikėtai, po, ko gero, trumpiausios rinkiminės kalbos (nemeluosiu, nevogsiu, kai ateis protingesnis – išeisiu pati), dabartiniame „Vaidilos“ teatre, išrinko pirmininke. Tų kalboje išsakytų principų ir stengiausi laikytis savo gyvenime.

Norėčiau pažymėti, kad didelį indėlį kuriantis maistininkų profesinei sąjungai įnešė dabar žinomas advokatas Virginijus Kaupas. Vėliau stengėmės įtraukti į komandą  jaunus teisininkus-studentus, leidome jiems pas mus užaugti. Tai Laimonas Pivoras (dabar advokatas), Indrė Žvaigždinienė (dabar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja), Nerijus Kasiliauskas (dabar advokatas).

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte kuriant šią organizaciją?

Tuo metu vyko daugybė pasikeitimų – maisto įmonių čekinė privatizacija (tiksliau grupės draugų dalybos dirbančiųjų sąskaita), buvo kuriami nauji darbo ir socialiniai įstatymai, stengėmės dalyvauti, dirbome su tuometine Aukščiausiaja Taryba ir Seimo nariais. Kartu su jais vykdavome į įmones kalbėtis su žmonėmis (Nikolajumi Medvedevu, Aloyzu Sakalu  Roma Žakaitiene, Romualdu Ozolu ir, žinoma, Algirdu Sysu). Darbdaviai tuo metu dar netrukdė, o tuometiniai Seimo nariai nebijojo žmonių…

Deja, profesinės sąjungos buvo dirbtinai skaldomos, dauguma sovietinių profesinių sąjungų vadų žaidė savo naudai. Buvome aiškus trukdis neteisingoje čekinėje privatizacijoje. Visgi nepasidavėme: organizavome akcijas, pasikvietę Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ekspertus sunkiai pasiekėme bankroto, Europos darbo tarybų (EDT) ir kitų būtinų įstatymų  priėmimą.

Žiniasklaida, prichvatizatorių užsakymu, profesines sąjungas pateikdavo kaip sovietinį reliktą, kuris laisvame pasaulyje neegzistuoja. Televizija rodė tik prie mitingų prisišliejusius atskalūnus, menkino bet kokią profesinių sąjungų organizuotą akciją. Taigi, buvo daug melo, manipuliacijų, bet buvo ir tikėjimas ateitimi. Ypač daug vilčių dėta į narystę Europos Sąjungoje (ES) ir NATO.

– Esate viena iš aktyvių profsąjungiečių, nuolat sekančių pokyčius darbo teisėje bei socialiniame dialoge. Kaip vertintumėte socialinio dialogo, darbuotojų teisių padėtį mūsų šalyje? Ar judame tinkama linkme?

Maistininkų profesinė sąjunga stengėsi dalyvauti visuose procesuose. Dalyvavome abiejų LR darbo kodeksų (DK) kūrimo diskusijose, teikėme siūlymus, organizavome akcijas. Pirmojo DK kūrimas klostėsi sklandžiau: ieškojome bendrų sutarimų, siūlėme variantus ir buvome girdimi. Mokslininkų darbo grupė, vadovaujama amžinatilsį Ipolito Nekrošiaus, buvo nešališka, stengėsi išlaikyti pusiausvyrą darbo rinkoje, o galutiniam teksto įvertinimui, kartu su Vyriausybe, kvietėme TDO ekspertą. Tuometinė SADM ministrė Irena Degutienė įsiklausydavo į įvairius argumentus ir nuomones, ieškojome naudingų sprendimų.

O štai antrojo Darbo kodekso kūrimo istoriją dar pamename visi. Darbo teisės korifėjų tarnystė verslui buvo akivaizdi, o darbdavių atstovai buvo pakeitimų užsakovai.

Istorija ilga ir paini. Verslas kojomis atidarinėjo Seimo duris, per naktį buvo keičiamos formuluotės. Tuo metu man teko pirmininkauti Trišalei Tarybai (TT), posėdžiai vyko kas savaitę. Reikėjo ir teikti formuluotes, ir jas ginti, tikrinti kiekvieną protokolo žodį.

Tikiuosi kada rasti laiko plačiau apie tai papasakoti, kaip ir apie profesinių sąjungų turto istoriją.

Dar nepriklausomybės pradžioje LMP pirmoji pradėjo dirbti su tarptautinio kapitalo įmonėmis „Philip Morris Lietuva“, „Kraft Foods“, „Nordic Sugar“, „Carlsberg“, „Danish Brewery group“ ir kt. Patirtis tokiose kolektyvinėse derybose vėliau tapo neįkainojama ir pritaikoma. Žinoma, mokėmės ir iš pasiekimų, ir savo klaidų, bet tikrasis proveržis įvyko tapus Tarptautinės maisto, žemės ūkio, viešbučių, restoranų, maitinimo, tabako ir susijusių darbuotojų profesinės sąjungos (IUF) ir Europos maisto, žemės ūkio ir turizmo profesinių sąjungų federacijos (EFFAT) šeimos dalimi. Pirmoji Lietuvoje Europos darbo taryba (EDT) irgi buvo išrinkta mūsų profesinėje sąjungoje,

Kalbant apie dabartinę TT veiklą, apgailestaudama turiu pasakyti, kad profesinės sąjungos, mano matymu, prarado iniciatyvą, nebesiūlo savo darbotvarkių, o ten galima nuveikti tikrai daug.

Ir tuo metu, ir dabar galvoju, kad Lietuvos profesinių sąjungų  susivienijimo (LPSS) ir Lietuvos profsąjungų centro (LPC) susijungimas 2002 m. buvo strateginė klaida, pakenkusi laisvam profesinių sąjungų judėjimui. Šis susijungimas sutrukdė įsteigti ir profesinių sąjungų advokatų kontorą, kuri, mano požiūriu, būtų padėjusi kvalifikuotai apginti darbuotojų interesus. Dėl vidinių įtampų nustojo veikti ir profesinių sąjungų švietimo ir paramos fondas.

– Ar lengva atstovauti darbuotojams galiojant dabartiniam Darbo kodeksui?

Naujas Darbo kodeksas susilpnino kolektyvinių sutarčių pasirašymo, streikų  galimybes ir tuo pačiu socialinį dialogą. Nors Europos komisija rekomenduoja socialinį dialogą stiprinti, tam skiriamos didelės lėšos, bet esminis lūžis kolektyvinių sutarčių aprėptyje nepasiektas. Taip pat labai apribotos galimybės organizuoti streiką privačiame sektoriuje – Darbo kodekse streikų tvarka buvo sugriežtinta, ir streikas iš esmės galimas tik nevykdant kolektyvinės sutarties sąlygų arba kai dėl jų nesusitariama. Tai pripažįsta ir patys Darbo kodekso rengėjai, kuriems buvo atlyginta atitinkamais postais ar verslo organizacijų apdovanojimais. Turime skaudžią „Švyturio“ alaus gamyklos streiko patirtį, kai darbuotojų teisė streikuoti buvo apribota Aukščiausiojo teismo sprendimu.

Kreipėmės net į TDO Asociacijų laisvių komitetą, kuris rekomendavo taisyti įstatymą taisyti, bet procesas užsitęsė. Bylos nutartį daug ES profesinių sąjungų dabar cituoja savo mokymuose.

Apgailestauju, tačiau socialinio dialogo plėtra regionuose taip ir neįvyko, nors tam buvo skirtos milžiniškos lėšos. Čia klausimas, kuriam būtina atskira diskusija nagrinėjant priežastis, ir, svarbiausia, priemones, kaip atgaivinti socialinį dialogą regionuose.

Tiesa, verta pasidžiaugti, kad socialinis dialogas atsigavo biudžetiniame sektoriuje, bet privataus sektoriaus įmonės lengvai pelnu  dalintis su darbuotojais nėra linkę. Todėl tik būdami susitelkę, imdamiesi vieningų, o ne pavienių veiksmų, galime pasiekti geresnės kolektyvinių sutarčių kokybės.

– Kokios šalies (regiono) darbuotojų atstovavimo modelis Jums priimtiniausias ir kodėl?

Esame užmezgę daug tarptautinių ryšių. Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos nariai, ne tik vadovai, turėjo galimybę tiesiogiai susipažinti su Belgijos, Prancūzijos, Austrijos, Danijos, Suomijos  profesinių sąjungų struktūromis ir veikla.

Man labiausiai patinka Belgijos modelis. Ten darbuotojai tam tikru periodu visuotiniu balsavimu paveda kažkuriai profesinei sąjungai jiems atstovauti, derėtis dėl kolektyvinės sutarties. Tokiu būdu ir Lietuvoje galėtume išspręsti amžiną profesinių sąjungų reprezentatyvumo klausimą ir neleisti toliau egzistuoti taip vadinamoms geltonoms,  parazitinėms profesinėms sąjungoms. Tai profesinės sąjungos be šiam laikui būtinų kvalifikacijų ir  specialistų, kuriose eilę metų nevyksta jokia produktyvi veikla. Jų nerasi nei viešoje erdvėje, nei bendrose darbo grupėse ar projektuose.  Bėda ta, kad deklaruojama tokių profesinių sąjungų formali balso teisė tempia visą profesinių sąjungų judėjimą žemyn.

– Dabartiniu laiku profesinėms sąjungoms ypač sunku: mus krečia krizė po krizės, ir atrodo neturime, kada atsikvėpti, o problemų, rodos, ne mažėja, bet daugėja. Be to, profesinės sąjungos visame pasaulyje susiduria ir su narystės, lyderystės iššūkiais ir visuomenės apatija ginant savo teises – ne išimtis ir Lietuva. Kokias išeitis darbuotojų atstovams matote tokioje situacijoje? Ar yra vilties, kad padėtis pagerės?

Viltis ir tikėjimas visada veda į priekį. Džiugu, kad žmonės pradeda suprasti profesinių sąjungų reikšmę ir naudą valstybei, kad mūsų reitingas daug didesnis nei politinių partijų. Tačiau profesines sąjungas „išlepino“  valdžios ir ES pasiūlyti projektai, ypač kai jie orientuoti ne į tikslų siekimą, bet tik į lėšų įsisavinimą.

Dalis profesinių sąjungų nustojo dirbti plėtros kausimais, nesidalinama informacija, krito mokymų nariams skaičius, kolektyvinių sutarčių kokybė – nėra nei jų analizės, nei specialistų. Dingo net radijo laidos darbuotojams (turėjome savaitines laidas per LRT, regioniniuose kanaluose, laikraščiuose).

Tai nedžiugina, nes darbuotojų atstovavimas nėra tik organizacijos fasadas, bet labai svarbu reikiami specialistai,  veiklos skaidrumas, informacijos sklaida nariams, kuo platesnės diskusijos su profesinės sąjungos aktyvistais, ne tik vadais,

Feisbukas ir internetas gyvo kontakto su žmonėmis niekada neatstos. Tikiu vėl aktyviai įsitraukiančiu jaunimu, moterų aktyvumu.

– Turite neįkainojamos profsąjunginės veiklos patirties, kuri būtų vertinga ir ateities kartoms. Gal planuojate rašyti memuarus ?

Nesikuklinsiu – patirties turiu ir visada ja dalinuosi, jei kreipiasi. Deja, jaučiu, kad ne visiems ši patirtis reikalinga. Tačiau norėčiau kada nors rasti laiko aprašyti savo veiklos patirtis dirbant su Darbo kodeksu, profesinių sąjungų politikos klausimais, papasakoti istorijas atskirose įmonėse. Ten sutikau daug tikrų žmonių, dėl kurių buvo verta tiek metų dirbti. Ačiū jiems už galimybę.

– Ačiū Jums už pokalbį!