Šiandieninės analizės apie darbo laiko sutrumpinimą rodo, kad darbuotojai linkę dirbti trumpesnę darbo savaitę, jei būtų mokamas ne mažesnis atlyginimas nei penkių darbo dienų atveju. Tačiau apklausų rezultatai visgi formuoja poziciją, kad darbuotojai norėtų, jog jiems būtų leidžiama rinktis, kiek ir kaip dirbti, atsižvelgiant į jų gyvenimo etapus. Be to, vis daugiau tyrimų patvirtina, kad keturių darbo savaičių modelis tinka kur kas ne visoms įmonėms ir turi savo trūkumų.
Tiesa, turint omenyje darbuotojų trūkumą ir demografinį gyventojų senėjimą, darbdaviui motyvacijos trumpinti darbo valandas motyvacijos gali ir nebūti, tačiau iš tiesų lankstus darbo laiko sutrumpinimas įmonėms gali būti pelningas, – įsitikinęs Enzo Weberis, politinis patarėjas ir Vokietijos socialinių mokslų instituto Užimtumo tyrimų instituto ekonomikos profesorius.
X dienų savaitė – kas tai?
Profesoriaus įsitikinimu, šiandien jau reikėtų kalbėti ne apie keturių, bet X darbo dienų savaitę. Kitaip sakant, idealiu atveju, tiems, kurie nori dirbti penkias dienas, turėtų ir būti suteikta galimybė tai daryti, o tiems, kurie nori dirbti tris dienas, taip pat turėtų būti leista rinktis. Šiuo atveju, kas dirbs daugiau, tas ir uždirbs daugiau, tačiau čia svarbu, kad būtų užtikrintas vienodai veiksmingas profesinis tobulėjimas bei lygios karjeros galimybės visose darbo laiko konfigūracijose.
X dienų savaitės modelis suteikia darbuotojams galimybę individualiai koreguoti savo darbo valandas ir jų paskirstymą per savaitę.
Būtina aiškiai įsivardinti abipusius lūkesčius ir atsakomybes
„Be abejo, įmonėms toks lankstumas gali būti iššūkis – patenkinti individualius pageidavimus ir kartu sėkmingai vystyti veiklą bei organizuoti darbą. Visgi verta, nes darbuotojai bus patenkinti savo darbo vieta, o jų lojalumas įmonei augs, ypač tais atvejais, kai jie patys gali daryti įtaką savo darbo laiko pasirinkimui ar dirbti nuotoliu“, – pažymi Enzo Weberis.
Tačiau jis taip pat atkreipia dėmesį, kad tokiam procesui reikia skaidraus atsakomybės pasiskirstymo, reguliuojamo bendravimo ir grįžtamojo ryšio, aiškių abipusių (darbuotojų ir darbdavių) lūkesčių ir apibrėžtų ribų.
„Tai galima pavadinti progresyvia darbo politika, kuri, neabejotina, turės ateitį. Šiuo atveju, būtina pasitelkti įmonių ir sektorių kolektyvines sutartis – būtent jos yra tinkama priemonė tokiai politikai įgyvendinti“, – sako užimtumo ekspertas.
Darbuotojų į(si)traukimas
Darbdaviams patartina investuoti į savo darbuotojų pasitenkinimą. Remiantis naujais duomenimis, Vokietijoje sumažėjo įsitraukimas ir įsipareigojimas darbui. Tačiau būtų per daug neobjektyvu tai aiškinti stereotipine nuomone, kad „Z kartos” darbuotojai lengvabūdiškai pamina aukštas vertybes ar tam tikra darbuotojų grupė piktybiškai mažiau stengiasi.
Be to, patirtis ir tyrimai patvirtina, jog lankstus darbas nesusijęs su sumažėjusiomis pastangomis atlikti darbą, jei darbuotojų įsipareigojimas ir įsitraukimas yra dideli. Kita vertus, mažesnis įsipareigojimas ir įsitraukimas eina koja kojon su mažesnėmis pastangomis.
Atlikus bandomuosius tyrimus dėl keturių dienų savaitės, matyti, kad perėjimas prie naujos darbo dienos dažnai tampa bendrovių pokyčių paskata. Būtent taip X dienų savaitė turėtų būti naudojama įmonės lygmeniu – kaip kibirkštis permąstyti procesus, įtraukti darbuotojus į planavimą, imtis idėjų ir sukurti naują motyvaciją individualiam ir kolektyviniam darbui. Taip galima padidinti darbo našumą ir produktyvumą, o tuo pačiu ir įmonės pajamas bei darbo užmokestį.
„Mano įsitikinimu, šiuos procesus įmonėse turėtų paskatinti ne kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, ne skaitmeninė transformacija ar kokia nematoma dvasia (Zeitgeist), o mes patys“, – apibendrina profesorius Enzo Weberis.
Parengta pagal Enzo Weberio publikaciją portale „Social Europe“
Visą straipsnį anglų kalba galima rasti čia: