Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra įsipareigojusi iki 2023 m. pavasario sesijos pradžios Seimui pateikti Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ projektą. Jį rengia Vyriausybės kanceliarija kartu su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA) ir kviečia įvairias organizacijas bei ekspertus dalyvauti padedant nustatyti svarbiausias tendencijas ir pokyčių veiksnius, svarbius Lietuvos ateičiai, suformuluoti įžvalgas apie siektiną valstybės pažangą.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija taip pat prisideda prie šios iniciatyvos ir pateikė savo poziciją dėl esminių tikslų bei tendencijų. Ją rasite žemiau.

Apklausos rezultatai kartu su kitais duomenimis bus svarstomi 2022 m. vasarį-gegužę vyksiančiose ekspertinėse dirbtuvėse.

***

Lietuvos profesinių sąjungų atsakymai, pateikti pirminėje konsultacijoje:

Kokias įvardintumėt, Jūsų nuomone, svarbiausias savo srities tendencijas, pokyčių veiksnius, kurios gali būti svarbios Lietuvos ateičiai?

Gyvename dvigubos – skaitmeninės ir „žaliosios“ – pertvarkos laikotarpiu. Tai neišvengiamai pakeis ekonomikas, darbo vietas. Daug jų keisis, dalis apskritai išnyks. Nors profesinės sąjungos šiuos pokyčius mato kaip reikalingus ir jiems pritaria, laikomės pozicijos, kad svarbu pakankamai dėmesio skirti socialinei pertvarkos pusei. „Teisinga pertvarka“ („just transition“) turi būti paremta adekvačiu finansavimu. Dabar neatrodo, kad tai pavyks – europinis Teisingos pertvarkos fondas nėra pakankamas, jog būtų tinkamai sušvelninti negatyvūs padariniai. Svarbu paveiktų sričių ar regionų darbuotojams padėti arba pakelti kvalifikaciją, arba persikvalifikuoti, kad jie kuo trumpiau nedirbtų. Keičiant darbus reikalinga adekvati pagalba.

Be to, nors ekonomika, pramonė modernėja, daugėja inovacijų, pamirštame, kad darbuotojų darbo sąlygos bei teisės dažnai eina kita linkme ir dar prastėja (e.platformos, fiktyvus savarankiškas darbas, nestabilios darbo vietos etc.). Galiausiai nėra pakankamai saugiklių nei darbuotojams, nei jų atstovams (profesinėms sąjungoms), kad žmonės nebijotų organizuotis ir bendrai ginti teisių. Matome didelį spaudimą aktyviems darbuotojams, profsąjungų atstovams, kada jų teisėti siekiai baudžiami darbdavio spaudimu, galimybių atėmimu ar atleidimu („trade union busting“). Klausimas spręstinas per teisėkūrą.

Aktyvių darbo rinkos priemonių stiprinimas orientuojantis į aukštesnės pridėtinės vertės kokybiškas darbo vietas, švelninant įgūdžių neatitikimą darbo rinkoje, tokiame kontekste tampa dar svarbesnis. Mokymasis visą gyvenimą turi būti skatinamas ir tapti norma. Dabartinis žemesnis nei 10 proc. rodiklis yra didelė rizika (viena esminių krypčių – nepakankami skaitmeniniai įgūdžiai). Čia pagelbėtų jau turimų įgūdžių užskaitymo bei kvalifikacijos pripažinimo skirtingose valstybėse mechanizmų ištobulinimas, taip pat palaikytume individualių mokymosi paskyrų įvedimą.

Tvariai ekonomikai, sveikai darbo rinkai, talentams šalyje išlaikyti, renkantis ir vykdant politiką, svarbu orientuotis į kolektyvinių derybų (ypač privačiame sektoriuje) skatinimą, kovą su skurdu darbe (įskaitant aukštesnius atlyginimus, tinkamą socialinę apsaugą, geras darbo sąlygas), socioekonominės nelygybės mažinimą ir didesnį įtraukimą. Būtina daugiau dėmesio skirti psichosocialinėms rizikoms – ir dėl paplitusio nuotolinio darbo, kada dirbantys tėvai (ypač mamos) susiduria su didesniais sunkumais derinant darbinį ir asmeninį gyvenimą.

Kas, Jūsų nuomone, yra valstybės pažanga?

  1. Stiprus socialinis dialogas ir konstruktyvus socialinių partnerių įtraukimas, siekiant rasti geriausius politinius, ekonominius, socialinius sprendimus vietiniu, sektorių ir nacionaliniu lygiu;
  2. Gyvenimo ir darbo standartų kilimas;
  3. Skurdo rizikos, skurdo darbe ir socioekonominės nelygybės mažėjimas;
  4. Kokybiškos, gerai finansuojamos ir prieinamos viešosios paslaugos, kur konkurencingos darbo sąlygos pritraukia daug motyvuotų talentų;
  5. Tvari aukštos pridėtinės vertės ir aplinkai nežalinga ekonomika, kur kuriamos kokybiškos, stabilios darbo vietos, o darbuotojai įgalinami kolektyviai derėtis;
  6. Lygių galimybių užtikrinimas tiek darbo rinkoje, tiek viešajame gyvenime nepaisant lyties, amžiaus, negalios ir pan.

Kokiose srityse, Jūsų nuomone, labiausiai reikalinga pažanga Lietuvoje?

  1. Koncentracija į pigumą, o ne kokybę

Nepaisant gražių kalbų, realybėje didelei daliai šalies verslų pigesnė darbo jėga vis dar yra aukštesnis  prioritetas nei aukštesnės pridėtinės vertės produktų ar paslaugų kūrimas, inovacijų įgyvendinimas. Tai stabdo ilgalaikį šalies konkurencingumą, prisideda prie socialinio dempingo, veda prie piktnaudžiavimo ir daugybės pažeidimų (transporto, statybų sektoriai išlieka problematiški).

  1. Socialinio dialogo neišnaudojimas

Daug bėdų pavyktų išspręsti ir skirtingų interesų suderinti, jei Lietuvoje socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos būtų įtvirtintos ne tik teoriškai, bet ir realiai. Deja, pažanga nepakankama: privačiame sektoriuje sudėtinga pasirašyti kolektyvines sutartis, ypač su realiais finansiniais įsipareigojimais; matoma daug derybų vilkinimo, spaudimo aktyviems profsąjungų atstovams, bandymų profesines sąjungas pakeisti darbo tarybomis, kuriose dažnai būna darbdaviams palankūs žmonės.

Kokie veiksniai galėtų nulemti nesėkmingą Lietuvos ateitį?

  1. Negebėjimas įgyvendinti strateginių politikos uždavinių; chaotiška vyriausybių, o kartu ir politinių uždavinių kaita; nesikoncentravimas į prioritetus.
  2. Prastėjanti demografinė padėtis ir „talentų nutekėjimas“ į kitas šalis.
  3. Įsisenėjęs menkas kai kurių visuomenės grupių įtraukimas į darbo rinką; nesirūpinimas tuo, kad motyvuoti dirbti darbuotojai būtų įgalinti ar ilgiau išliktų tinkamos sveikatos, kad liktų darbo rinkoje; taip pat – negebėjimas pritaikyti darboviečių pažeidžiamų grupių specifiniams poreikiams (ergonomika, lankstesnės darbo valandos ir pan.).
  4. Nepakankamas verslo investavimas į tyrimus ir inovacijas, negebėjimas išvystyti mokslo ir verslo partnerysčių, kad būtų pateikiami inovatyvūs ir reikalingi produktai ar paslaugos, vis dar daug kur menkas dėmesys darbuotojų darbo sąlygoms ir jų išlaikymui – visa tai atsiliepia sėkmingiems rezultatams ir tarptautiniam konkurencingumui.
  5. Žalinga ir tai, kad diskusija apie produktyvumą vyksta iš netinkamos perspektyvos, kai dėl jo stokos kaltinami darbuotojai ir tai panaudojama kaip argumentas nekelti jiems atlyginimų, nors realiai tai didele dalimi yra būtent darbdavių atsakomybė. Mažesnį produktyvumą dažnai lemia jų nepakankamas investavimas į aukštąsias technologijas, inovatyvesnius gamybinius procesus, veiksmingesnę vadybą ar darbuotojų kvalifikaciją; netinkamai apsibrėžiant problemą, sudėtinga ją išspręsti.

Galvojant apie valstybę, kas turėtų pasikeisti, kad pasiektume norimą ateitį?

  1. Esminiai sektoriai, tiesiogiai susiję su valstybės pažanga: sveikatos priežiūra, švietimas ir mokslas, valstybės tarnyba, turi tapti konkurencingai apmokamais, kad pritrauktų ir išlaikytų geriausius talentus.
  2. Būtina kovoti su sisteminiu moterų dominuojamų sektorių darbo nuvertinimu bei siekti, kad už tą patį ar vienodos vertės darbą būtų atlyginama vienodai (Atlyginimų skaidrumo direktyvos pasiūlymas), taip pat įgalinti norinčias  į darbo rinką grįžti moteris suteikiant kokybiškas ir prieinamas vaikų priežiūros paslaugas ir pan.
  3. Daug probleminių situacijų pavyktų išspręsti konstruktyviai ir veiksmingiau, jei būtų išvystytas socialinis dialogas, būtų skatinamos kolektyvinės derybos bei visų darbuotojų (taip pat ir skaitmeninių platformų) įgalinimas kolektyviai derėtis; taip pat reikalinga geresnė darbuotojų atstovų apsauga, nes dabar ji neveikia ir tinkamai neįgalina žmonių nebijoti ginti savo teisių;
  4. Būtina kovoti su bet kokios formos diskriminacija, didinti įtrauktį ir taip ilgiau išlaikyti bei grąžinti daugiau norinčių ir galinčių dirbti darbuotojų į darbo rinką; čia ekonomiškai apsimokėtų ir didesnis dėmesys (bei finansavimas) saugai ir sveikatai darbe – taip pat ir psichikos.
  5. Stiprinti viešąjį sektorių vengiant privatizavimo, išlaikant prieinamas ir kokybiškas paslaugas.
  6. Mažinti mokesčių naštą darbuotojams didinant kitoms – ne su darbo santykiais susijusioms – pajamoms.
  7. Per teisėkūrą liberalizuoti streikus, nes realybėje juos paskelbti, surengti beveik neįmanoma.

Ko galime pasimokyti iš praeities (pagrindinės priežastys, kurios mus stabdo ir neleidžia progresuoti)?

Ankstesnės krizės „sprendimas“ pasitelkiant griežto taupymo politiką pasirodė itin žalingas pasirinkimas, ilgam pakenkęs ekonominiam augimui ir pabloginęs nemažos dalies gyventojų gyvenimo standartus. Dabartinės dėl pandemijos kilusios krizės suvaldymas pasirodė kur kas geresnis kelias. Dėl to nereikėtų susigundyti grįžti prie griežto taupymo priemonių ir sunkumams pasibaigus. Ypač dėl viešųjų paslaugų – krizėms ištikus, jų nepakankamas finansavimas pasirodė buvęs didele klaida: tiek dėl sveikatos priežiūros sistemos, tiek dėl pasienio, policijos pareigūnų, be to, analogiškos tendencijos klostosi dėl ugniagesių gelbėtojų, kurių darbas sudėtingės ir taps dar svarbesnis dėl neigiamų klimato kaitos padarinių, dažnesnių ir ekstremalesnių gamtinių reiškinių.

Taip pat patirtis parodė, kad viešojo sektoriaus centralizavimas dažnai nepateisina lūkesčių ir pakenkia regionams, taip paskatinant periferijos tuštėjimą, telkimąsi į didžiuosius miestus. O tai įvardijama kaip viena esminių šalies problemų. Viešąjį sektorių veiksmingesniu padaryti galima kitais keliais.

Kokius svarbiausius sprendimus turėtume padaryti artimiausiu metu, siekiant valstybės pažangos ateityje?

Pirma, būtina realiai progresyvi mokesčių sistema, stengiantis sustiprinti ir plėsti viduriniąją klasę. Tam reikalingas neproporcingos mokesčių naštos perkėlimas nuo dirbančiųjų pečių. Tarp kitų nepakankamai išnaudojamų šaltinių – nekilnojamojo turto, kapitalo apmokestinimas, planuojamas didelių tarptautinių įmonių pelno apmokestinimas siekiant kovoti su mokesčių perkėlimu ir vengimu.

Antra, reikia geriau finansuoti viešąsias paslaugas, kurios tiesiogiai susijusios su visuomenės gyvenimo gerove. Deja, nei darbo sąlygos, nei darbo užmokestis neatspindi tikrosios jų svarbos.

Trečia, svarbu socialinį dialogą su profesinėmis sąjungomis ir darbdavių atstovais iš dabartinio formalumo paversti konstruktyvaus bendradarbiavimo ir geriausių sprendimų paieškos įrankiu. Tam būtina ne pastatyti prieš faktą, bet įtraukti į svarbių, valstybės gyvenimą paveiksiančių reformų rengimą, įgyvendinimą ir stebėseną. Tam svarbu ne tik laiku keistis informacija, bet ir įgalinti socialinius partnerius. Pirmiausia – duoti pakankamai laiko susipažinti su esminiais dokumentais, duomenimis ir pateikti tinkamai apgalvotą, didesnės vertės atsakymą. Reikalingas streikų liberalizavimas ir darbuotojų, profesinių sąjungų apsauga.

Ketvirta, Vyriausybė turi palaikyti Europos Komisijos pasiūlymą dėl atlyginimų skaidrumo direktyvos, siekiant užtikrinti vienodą atlygį už vienodą ar vienodos vertės darbą, taip prisidedant sprendžiant vyrų ir moterų atlyginimų ir pensijų skirtumo problemą (ir nuostatą, kad informavimo apie atlyginimų situaciją pareiga įmonėms atsirastų nuo adekvatesnio lygio nei 250 darbuotojų).

Penkta, nebelaikyti panacėja viešojo sektoriaus centralizavimo – tobulinti jį galima supaprastinant, skaitmeninant procesus, padarant juos labiau prieinamais, gerinant darbo sąlygas, kad būtų pritraukti labiausiai motyvuoti ir geriausiai pasiruošę darbuotojai.

Šešta, kova su „šešėliu“ pasitelkiant ambicingas priemones, kad sukčiauti neapsimokėtų. Pavyzdžiui, įrodžius tokį įmonių elgesį, jos adekvatų laikotarpį negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, gauti valstybinės paramos. Svarbus Valstybinės darbo inspekcijos stiprinimas ir įgalinimas veikti taip, kaip reikalauja situacijos rimtumas.

LPSK inf.