Nors oficiali statistika rodo ne tik Lietuvos ekonomikos augimą, bet ir gerus tarptautinės prekybos, kainų stabilumo bei valstybės skolinimosi rodiklius, tačiau emigracija nemažėja, ekonominę šalies padėtį daugiau lietuvių vertina blogai nei gerai. Nespinduliuoja tautiečiai ir optimizmu dėl ateities. Mokslininkai mano, kad toks prieštaringumas reikalauja viešos diskusijos ir valdžios dėmesio šiai temai bei pateikia keletą patarimų dėl gyventojų pajamų politikos.

Pirmiausia būtina užtikrinti pirminių darbo pajamų apsaugą ir darbuotojų derybinę galią. Lietuvoje matomos didžiulės paskatos siekti išsilavinimo, tačiau neefektyvi darbo rinka nuvertina žmogiškąjį kapitalą. Nedidelės algos atspindi menką darbuotojų derybinę galią ir apsaugą darbo rinkoje. Šalies konkurencingumo palaikymas mažais atlyginimais prieštarauja daugumos gyventojų, gyvenančių iš tų algų, interesams ir yra žalingas tvariam socioekonominiam šalies vystymuisi.

Todėl būtina:

• Subalansuoti darbo santykių liberalizavimo procesą, apsaugant darbuotojo, kaip silpnesnę derybinę galią darbo rinkoje turinčios pusės, interesus. Yra pavojus, kad naujasis Darbo kodeksas gali iš esmės pabloginti samdomų darbuotojų padėtį, dar labiau mažinti darbo pajamų dalį BVP, investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir jį dar labiau nupiginti. Ypač žalingi neribotos darbo apimties kontraktai, kurie taip pat gali pabloginti mokesčių surinkimą, sudaryti prielaidas šešėlinėms algoms plisti.
• Kitaip stiprinti darbuotojų derybines galias, ypač užtikrinant pajamų apsaugą nedarbo ar dalinio nedarbo atvejais. Tam turi būti pakankamai aukštos nedarbo draudimo išmokų pakeitimo normos (užsitęsus nedarbui mažėjančios), ilginama išmokų mokėjimo trukmė. Liberalizavus darbo kodeksą reikėtų svarstyti dalinio nedarbo išmokų įvedimą Lietuvoje.
• Valstybė – didžiausias darbdavys – didindama algas viešajame sektoriuje turi paskatinti visuotinį atlyginimų augimą. Būtina didinti, reguliariai indeksuoti viešojo sektoriaus darbuotojų algas, minimalios algos ir kitus, rinkos tiesiogiai neveikiamus, pajamų dydžius. Turėtų vyrauti nuostata, kad minimalios algos mokamos tik už nekvalifikuotus darbus.

Antra, būtina imtis neatidėliotinų priemonių siekiant efektyvesnio gyventojų pajamų perskirstymo. Tam siūlome:
• Didinti pajamų perskirstymo pastangas namų ūkiams su vaikais. Perskirstomąjį ir investicinį poveikį turėtų tokios priemonės: padidintos ir su šeimos pajamomis nesiejamos išmokos vaikams; socialinio draudimo įmokų lengvatos ir neapmokestinamo pajamų dydžio didinimas; neigiamo pajamų mokesčio įvedimas šeimoms su vaikais.
• Įvesti reguliarios socialinės apsaugos pensijų ir išmokų indeksacijos tvarką, kuri užtikrintų adekvatų pajamų didėjimą, atsižvelgiant į ekonomikos ir kainų augimo tempus.
• Didinti finansines paskatas dirbti mažiausiai uždirbantiems arba nedirbantiems asmenims, ypač socialinės paramos gavėjams. Svarstyti išmokų dirbantiesiems įvedimą ar dalies darbo pajamų ignoravimą vertinant pretendentų į socialinę paramą šeimos pajamas.
• Didinti progresyvumą Lietuvos mokesčių sistemoje. Silpnas gyventojų pajamų mokesčio sistemos progresyvumas dėl taikomų neapmokestinamų pajamų dydžių nėra pakankamas. Siūlome svarstyti progresyvaus pajamų mokesčio tarifo įvedimą, progresyvius nekilnojamojo turto, automobilių ir paveldėto turto mokesčius, progresyvų pelnų apmokestinimą, o šių mokesčių sąskaita mažinti žemoms ir vidutinėms algoms tenkančią mokestinę naštą, didinti viešojo sektoriaus darbuotojų algas, finansuoti išmokas vaikams ir kitas pajamų perskirstymo priemones.

Trečia, pajamų perskirstomoji dimensija turi būti įvesta ir vertinama tiek pasiūlant, tiek vykdant bet kokią ekonominę, fiskalinę, socialinės apsaugos, užimtumo ir kitą politiką. Ši dimensija privalo būti neatsiejama nuo lyčių lygybės ir poveikio skurdui, socialiniai atskirčiai vertinimų.

Ketvirta, turime geriau žinoti, kaip gyvename. Būtina tirti skirtingų duomenų šaltinių neatitikimus, derinti duomenų rinkimą. Lietuvoje fiksuojamas didžiausias ES duomenų apie pajamas atotrūkis pagal oficialius Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimus (SILC), palyginti su Nacionalinių sąskaitų duomenimis. Siekiant labiau susieti šiuos duomenų šaltinius rekomenduotina plėsti pajamų komponentus, kurie SILC fiksuojami iš administracinių duomenų šaltinių, o ne nurodomi respondentų. Tobulinti šešėlinių pajamų įvertinimo ir įtraukimo į Nacionalines sąskaitas metodikas. Apskaičiuojant SILC imties svorius kalibruoti duomenis ne tik pagal demografinius, bet ir pagal pagrindinius Nacionalinėse sąskaitose naudojamus agreguotus pajamų komponentus (Latvijos pavyzdys). Taip pat galima svarstyti kitas duomenų kokybę užtikrinančias priemones, tarkime, Belgijoje taikomą privalomo dalyvavimo gyventojų pajamų tyrimuose reikalavimą.

Visą tekstą, parengtą vykdant LMT finansuojamą tyrimą „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“ rasti galite ČIA.

Naujienos.vu.lt inf.