Darbuotojų atstovų kova prieš darbo santykių liberalizavimą dar nesibaigė, – prezidentės veto svarstymas Seime tik atidėtas. Tačiau jau dabar verta išsamiau įvertinti ir įrašyti į tos kovos istoriją birželio pabaigoje vykusią Vinco Kudirkos aikštės „okupaciją”.

 

Kaip žinoma, ką tik Vyriausybės ir Seimo pažeminimą patyrusioms profsąjungoms į talką atėjo Kauno akademinis jaunimas, tiksliau – į socialinį judėjimą „Gyvenimas per brangus” (GPB) susibūrę jo atstovai, birželio 22 d. vakare prieš Vyriausybės rūmus iškleidę protesto palapines.

Profesinių sąjungų garbei reikia pasakyti, kad jos šį kartą išdrįso prisidėti prie valdžios kontraversiškai vertinamo jaunimo. Jau pirmąją akcijos dieną „okupantų” paremti ir kartu su jai budėti prisistatė abiejų didžiųjų profsąjungų centrų, Kauno ir kitų profsąjungų nariai bei vadovai, paskui kasdien lankę protestuotojus. Kai kurie (pirmiausia – kauniškė „Sandrauga”) tiesiogiai įsiliejo į akcijos vyksmą, aktyviai dalyvaudavo GPB „asamblėjose”.

Šio bendradariavimo efektas buvo išties unikalus: profsąjungos suteikė GPB akcijai papildomos visuomeninės reikšmės, užtikrino daugiau viešojo dėmesio, o jaunimas profsąjungoms – drąsos ir išradingumo pamokų.

Todėl, anot žemiau publikuojamo komentaro autorės, gal išties derėtų birželio 22 dieną kasmet minėti kaip istorinį įvykį – „tikrosios laisvės pasireiškimą Lietuvoje”?

 

 

„GYVENIMAS PER BRANGUS”: GULĖJIMAS AR GALĖJIMAS?

Valdantieji teigia neskubantys nuspręsti, ką daryti su prezidentės vetuotu Darbo kodeksu, ir kol kas neinicijuoja neeilinės Seimo sesijos. Tuo tarpu socialinis judėjimas „Gyvenimas per brangus“ (GPB), pastaruoju metu daug kam sukėlęs įvairių minčių apie Lietuvos protesto kultūrą, taip pat ir profesinės sąjungos gali trumpam atsikvėpti. Nors budrumo prarasti nederėtų.

O mes prisiminkime Occupy (užimk) judėjimą, prasidėjusį Niujorko Zuccotti parke ir nukreiptą prieš socialinę ir ekonominę nelygybę, kai su tam tikrais reikalavimais užimamos viešosios erdvės. Tiesa, šis reiškinys turi ir daugiau pavadinimų, Ispanijoje – Los Indignados (pasipiktinusieji) arba visai neseniai Prancūzijoje gimęs Nuit debout (verčiama kaip naktinis sukilimas, naktinis prabudimas, nesitraukti visą naktį ir pan.) judėjimas. Jų visų esmė yra panaši – viešosiose erdvėse vykstančios asamblėjos, kuriose kritiškai mąstantys ir tikros demokratijos išsiilgę piliečiai dalijasi įžvalgomis, idėjomis, planuoja protestus. Po beveik penkerių metų (Occupy Wall Street prasidėjo 2011 m. rugsėjį) šis reiškinys pasiekė ir Lietuvą.

Socialinio judėjimo „Gyvenimas per brangus“ sukeltas šurmulys dėl naujojo Darbo kodekso (DK) – išties istorinis įvykis Lietuvoje. Ištikta lengvo šoko valdžia bejėgiškai stebėjo prie pat Vyriausybės durų birželio 22 d. įsikūrusį jaunimą, kuris atvyko tiesiai iš Kauno, Miesto sodo, kur jau savaitę gyveno palapinėse. Tai padaryti juos paskatino įžūlus Darbo kodekso prastūmimas Seime, kai valdantiesiems susitarus buvo išbraukti su profsąjungomis suderėti punktai.

Dar bejėgiškiau skambėjo dviejų iš trijų šalies vadovų komentarai, nors ir paslėpti po nerūpestingumo kauke, – atseit neaišku, „ko jie ten guli“, „jiems ant kieto pagrindo pagulėti sveika“, „tegu ilsisi“. Tiesa, po ilgojo Joninių savaitgalio su palapinėmis grįžę protestuotojai Vyriausybę jau rado aptvertą ir aprūpintą toli gražu ne kukliomis policijos pajėgomis. Nors akcija ir nesankcionuota (kas vis dar labai gąsdina kai kurias profsąjungas ir paskirus asmenis), tačiau protestuotojai vaikomi nebuvo. Apskritai GPB („profesionalūs protestuotojai“ – taip jie buvo pavadinti vienoje LRT laidoje) niekada neprašo leidimų savo veiksmams. Pasirodo, nieko tokiu atveju neatsitinka, ir tai ženklas profesinėms sąjungoms, kurios visada prašo leidimų ir leidžiasi žeminamos savivaldybės klerkų, kurie net ne visada tuos leidimus ir duoda.

Naujas socialinis jaunų žmonių judėjimas, kilęs Kaune, daugeliui kairuoliškai mąstančių žmonių suteikė nemažai optimizmo. Profesinės sąjungos morališkai bankrutavo, kai visi pasiekti susitarimai dėl DK, anot K. Donelaičio, į š..ą pavirto. Joms šis spontaniškas jaunimo atsikraustymas į Vilnių suteikė šansą reabilituoti savo garbę. Tai, kad nusispjovę dėl akcijos legalumo birželio 23 d. prie Vyriausybės aplankyti protestuojančių piliečių atėjo ir didžiųjų profesinių sąjungų centrų vadovai, pasitarnavo abiem pusėms. Oficiozinės žiniasklaidos demonizuojamam ir kriminalizuojamam jaunimui profsąjungų įsiliejimas į protestą suteikė svorio, ir juos visiškai „nurašyti“ tapo sunkiau. Tuo tarpu profesinės sąjungos, LPSK vadovo Artūro Černiausko asmenyje, pritūpusios prie jaunimo ir kartu svarstančios bendrus veiksmus, įgavo kitą atspalvį, – tapo simpatiškesnės ir ne tokios sustabarėjusios.

Teisybės dėlei visgi reiktų pasakyti, kad viešojoje erdvėje pasirodė ir pozityvių straipsnių apie protestuotojus: prof. Gintauto Mažeikio, Karolio Klimkos, Aušros Maldeikienės, kuri vieną naktį net praleido su GPB, Dainiaus Radzevičiaus, Eglės Samoškaitės komentarai. GPB judėjimo atstovai turėjo progą nepuldinėjami padiskutuoti LRT Klasika radijo laidoje „Žmonės ir idėjos“, kurią veda Audra Čepkauskaitė.

Šis judėjimas – puikus pavyzdys, ką gali motyvuota kritinė masė. Nors ir nedidelė ta masė, tačiau vis dėlto – kritinė. Neturėdami vadų, organizuodamiesi horizontaliuoju principu jaunuoliai sugeba sugeneruoti puikių idėjų ir jas įgyvendinti. Išsilavinę, apsiskaitę, ideologiškai stipriai „pasikaustę” žmonės nesilankstys valdžios atstovams, nedėkos jiems, jei šie kartais ir atsižvelgs į keliamus reikalavimus. Ir nesitrauks. Jie nėra tokie naivūs, kad džiaugtųsi „pergale“ – prezidentės sprendimu grąžinti DK persvarstyti į Seimą. Jie žino, jog be visuotinio darbuotojų įsitraukimo į kovą prieš kapitalo siautėjimą, – tikrojo laimėjimo nebus.

Daug žmonių, lankiusių palapinių miestelį prie Vyriausybės, klausinėjo: o kas toliau? Mokė, kad ties DK sustoti nereikėtų, kad judėjimas turėtų žvelgti plačiau, giliau, daugiau ir ilgiau. GPB atstovai nieko nežada,- paprasčiausiai jie suitelkia toliau kovoti prieš darbo santykių liberalizavimą. Jei atsiras poreikis, į judėjimą įsitraukę žmonės priims ir atitinkamą sprendimą, tuomet bus „ir plačiau, ir giliau”…

Tačiau jau dabar GPB Lietuvos valdžiai turėtų sukelti nemaža galvos skausmo. Žinoma, jeigu galvos naudojamos pagal paskirtį, dėl ko kyla visiškai pagrįstų abejonių.

O mums, pozityviai vertinantiems šį reiškinį, būtina kasmet birželio 22 d. minėti kaip istorinį įvykį -tikrosios laisvės pasireiškimą Lietuvoje. Kaip spjūvį baimei, policinėmis priemonėmis paremtam šalies valdymui į fizionomiją.

R.Motiejūnaitė-Pekkinen