Pastarosiomis dienomis manęs dažnai klausia, kaip vertinu naujuosius pasiūlytus socialinio modelio dokumentus?

Šioje diskusijoje esminis klausimas — apie ką kalbame? Iš esmės mokslininkai, kurie siūlo liberalizuoti darbo santykius, kalba absoliučiai adekvačius  dalykus. Taip, jeigu norime daugiau darbo vietų, tie santykiai turėtų būti liberalesni. Tikrai sunku suvokti, kodėl darbdaviui tokiu aukštu laipsniu permetamos motinų įdarbinimo problemos, ar visokie formalūs forminimai, etc.

Mokslininkai, kurie kalba apie pensijų sistemos pokyčiuos, irgi dėsto logiškus dalykus.

Tik — visi šitie reiškiniai turi būti analizuojami ne atskirai, o kontekste. Tai pirma. Socialinis modelis tai ne atskiri teisiniai dalykai (juokinga jau vien tai, kad politinės ekonomijos dalyką kurią darbo teisės profesorius, kuris, bent taip matoma iš atpasakojimų žiniasklaidoje,  nesugeba atsakyti į klausimus apie siūlomo modelio logiką).

Antra, demokratinėse šalyse socialinius modelius kuria visuomenė per savo partijas. Mokslininkai tiesiog nėra įgalioti spręsti socialinius ginčus ir formuoti socialinius modelius (kurie beje tikrai gerokai plačiau, nei įstatymai). Mokslininkai  gali teikti patarimus politikams. Jie gali juos analizuoti, parodyti problemas bei analizuoti susidarančias vidines įtampas.

Socialinis valstybės modelis šiaip jau yra tam tikra gana neapibrėžta vertybių struktūra, formuojanti šalies politinę ekonomiką. Socialinis modelis nėra įstatymų rinkinys, tai platesnis reiškinys, apimantis ir nerašytas taisykles, papročius, įprastas gyventojų veikimo logikas. Moderniame pasaulyje ji pasirodo kaip viešąją politiką ir viešuosius finansus  teisiškai reglamentuojanti erdvė, apimanti ir platesnio ar siauresnio masto gerovės valstybės elementus (sveikatos apsaugą, švietimą, pensijas ar/ir socialinės paramą tais ar kitais gyvenimo momentais).

Tai, kas ypač svarbu, socialinis modelis turi būti suvokiamas tik kaip sistema, kurią galima bandyti aprašyti per apmokestinimą, viešąsias paslaugas, užimtumo ir socialinės saugos politikas.  Iš esmės visų turtingų modernių valstybių apmokestinimas paremtas gebėjimo mokėti principu (nemoka mokesčių tie, kurie neturės pakankamai pajamų išgyventi, — tarkime, JAV mokesčių valstybės biudžetui nemoka apie pusė šalies gyventojų); ir tai reiškia šios šalys taiko progresinę mokesčių sistemą.  Socialinę sistemą apibūdina ir tai, kokiu būdu teikiamos tos viešosios paslaugos — švietimas ir sveikatos apsauga — kurios, skirtingai nei teisėsauga ar valstybės valdymas, yra individualizuotos, taigi gali būti teikiamos ne vien biudžeto lėšomis. Taigi, kai kuriose valstybėse visų pakopų švietimas nemokamas, tuo tarpu kitur — mokamas, tarkime, aukštasis mokslas ir panašiai.  Sveikatos apsauga gali būti finansuojama iš biudžeto, dalinai finansuojama iš biudžeto (pats žmogus dar perka privatų draudimą) ar tik privatus.

Užimtumo politika šalyse, kurios labiau orientuojasi į laisvą rinką, darbo vietos menkai apsaugotos ir darbdavys turi daug galių žmones atleisti (sakome , darbo rinka lankstesnė). Kitos šalys samdos ir atleidimo procesus reguliuoja, taip apsaugodamos žmones nuo pernelyg drastiškų darbdavių veiksmų. Itin didelės, tarkime, išeitinės išmokos stabdo darbo vietų kūrimą, tad didina nedarbą.

Galiausiai labai svarbi ir socialinių išmokų sistema — nedarbo, motinystės, neįgalumo ir panašiai. Šioje sistemoje išskirtinas dėmesys paprastai tenka pensijų kaupimui ir jų išmokoms, sulaukus tam tikro amžiaus.

Apibendrintai galima sakyti, kad egzistuoja trys pagrindiniai valstybės socialinio saugos modelio variantai.

Pirmas. Ideali socialdemokratinė gerovės valstybė, kuri individui bando garantuoti gana aukštą autonomijos – sugebėjimo išgyventi įvairiose situacijose – laipsnį, taip sumažindama jo priklausomybę nuo šeimos ir / ar rinkos. Trumpai sakant, socialine politika bandoma įveikti rinkos netobulumus (nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį, kai kurių paslaugų neįperkamumą ir pan.). Šio tipo socialinė politika dominuoja Skandinavijos šalyse – Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje ar Islandijoje.

Antras. Pagal krikščioniško mokymo dvasią susiformavusiose socialinėse ir politinėse sistemose (vadinamoji socialinė rinka) vyrauja subsidiarumas (tarkim, reikšmingas bendruomenės vaidmuo) ir socialinės apsaugos schemos, kurios šiek tiek švelnina rinkos netobulumus, tačiau neleidžia panaikinti gana aukšto visuomenės išsisluoksniavimo laipsnio. Tokie, pavyzdžiui, yra Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Austrijos, Belgijos ar Prancūzijos socialiniai modeliai.

Galiausiai trečias variantas. Pagal liberalizmo dvasią susiformavusios nuostatos remiasi prielaida, kad problemas iš esmės turi spręsti rinka, ir individas turi būti pasiruošęs iš galimų bėdų suktis pats, valstybei paliekant kovą tik su absoliučiu skurdu… Taip mąstant, rinkos netobulumas nešalinamas, nes tobulinti tobulus daiktus būtų kvaila, o visuomenės socialinis netolygumas pripažįstamas kaip norma. Pagal tokį modelį sumeistrautos Japonijos, Šveicarijos, Kanados ar JAV sistemos.

Visos trečio varianto valstybės pasižymi ribota socialine sauga, užtat jų stiprioji pusė – gana solidus darbo užmokestis, didelis neapmokestinamų pajamų pagrindas (beje, visai šeimai, įskaitant nedarbingus vaikus) ir didelė bendrų visuomenės pajamų (BVP) dalis, tenkanti samdomam darbui. Tarkim, JAV samdomų darbuotojų pajamos šiek tiek viršija 60 proc. BVP, Šveicarijoje ir Japonijoje – dar daugiau. Taigi nors valstybė ir neprisiima rimtos socialinio perskirstymo naštos, šis ekonomikos modelis leidžia nemažai visuomenės daliai pačiai įsigyti ir mokamą aukštąjį mokslą, ir papildomą medicinos draudimą, ir pagalbą senatvėje (tarkim, senelių priežiūros paslaugas).

Senosiose Europos valstybėse paprastai veikia gerokai labiau į socialinę saugą orientuotas pirmasis (gerovės) valstybės modelis, kai per biudžetą perskirstoma apie pusė valstybėje sukurto produkto (pajamų). Daugumoje šių valstybių gyventojų aukštą gyvenimo lygį garantuoja apie 50 proc. šalies pajamų, skiriamų samdomam darbui, ir aiški apmokestinimo logika: mokesčiai valstybei mokami tik pasiekus tam tikrą pajamų lygį, susietą su realia galimybe padoriai išgyventi. Santykinai didesnė nei antrojo varianto valstybėse visuomenės globa šiuo atveju derinama su santykinai mažesne samdomo darbo pajamų dalimi (dėl to samdomi darbuotojai turi mažiau galimybių išgyventi, kai dėl kokių nors priežasčių – ligos, nedarbo – netenka pajamų).

Grįžkime į Lietuvą. Čia sistema statoma ant visiškai nestabilių ir nesubalansuotų pamatų. Manoma, kad per valstybės biudžetą turi būti perskirstoma kuo mažiau, tarsi šis perskirstymas būtų ne visuomenės sutarimo klausimas, o kažkoks savaiminis biblinis blogis. Kita vertus, prisidengus konkurencingumo kėlimo šydu ir empiriškai nepatvirtinamu teiginiu, kad visas gėrybes ir pajamas valstybei generuoja eksportas (savotiška XVII amžiaus merkantilizmo atmaina kai kuriose XXI amžiaus galvose), šis skatinamas pirmiausia labai menku darbo užmokesčiu ir labai mažais pelno  mokesčiais. Taigi, verslas visus socialinius dalykus permeta pačiai visuomenei, prie kurios gėrio tiesiogiai menkai prisideda. Darbo vietų kūrimas, pateikiamas kaip valstybės išgyvenimo sąlyga, tėra absurdas, jeigu tas darbo vietas priversta finansuoti pati visuomenė.

Turime išsigimusią pajamų ir mokesčių apytakos sistemą – valstybės pajamos labai menkos (kaip minėta, vos per 30 proc.) ir tai reiškia, kad ji yra nepajėgi užtikrinti turtingesnių ES valstybių per biudžetą vykdomų socialinės saugos programų, nors imasi jas žadėti.

Kita vertus, piliečių poreikiai negali būti tinkamai patenkinti ir privačiai, nes daugumos gyventojų pajamos yra kuklios ir nepakankamos, kad būtų įperkama privati medicina, laisvalaikio paslaugos ar investicijos į savo išsilavinimą. Taip kenčia į vidaus rinką orientuotas, visų pirma smulkesnis verslas. Be abejo, gana kuklių absoliučios daugumos, visų pirma samdomų darbuotojų pajamų neužtenka ir pakankamoms lėšoms įvairų bėdų atveju sukaupti, ir tai permetama labai menkam valstybės biudžetui. Taip didėja viešųjų finansų įtampa.

Ratas užsidaro: šalies eksportas (kuris priklauso nuo ypač dabar labai neapibrėžtų išorinių sąlygų) palaikomas labai menku atlygiu. Tai naikina stabilią ir „normalią“ (sąžiningą) vidaus rinką, taigi ir didesnės dalies vidaus rinkoje veikiančio doro verslo išgyvenimo galimybes. Kita vertus, labai menkos daugelio pajamos, negarantuojančios net elementaraus išgyvenimo, reikalauja, kad dalis išgyvenimui būtinų pajamų būtų kompensuojamos kaip socialinės išmokos.

Ką keičia siūlomi įstatymai? IŠ ESMĖS NIEKO.

Jie palengvina dalies verslo, visų pirma investuotojų, situaciją. Pakeitus Darbo kodeksą pagal Investuotojų forumo reikalavimus, Lietuvos konkurencingumo reitingas tikrai padidės. Bet šalies gyventojų situacija ne tik nepagerės, bet ir bus dar problematiškesnė. Taigi, toliau augs emigracija jaunimo grupėje.

Darbo rinka Lietuvoje balansuojama tuo, kad labai sudėtinga ir nekonkurencinga samdos ir atleidimo, itin prasto darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimo praktika, didelės išeitinės išmokos kompensuojami itin lanksčia darbo užmokesčio praktika (atlyginimai iš esmės keičiami darbdavio iniciatyva, kai jam to norisi) ir labai geru darbo užmokesčio ir produktyvumo santykiu.

Kas pasikeičia, jeigu mes liberalizuojame samdos ir atleidimo praktikas bei siauriname išeitines išmokas? Investuotojams tampame patrauklesni. Tai tiesa. Tačiau darbuotojų padėtis tampa dar problematiškesnė. Darbo vietų gal ir padidės (tiesa, abejoju dėl minėtų 90 tūkst.), bet atlyginimai tikrai neaugs.  Beje, ir modelio autoriai žada apie 3-4 proc. darbo užmokesčio padidėjimą, kuris iš esmės padėties nekeičia. Šiaip standartinė ekonomikos teorija teigia, kad susilpnėjus darbuotojų derybinėms galioms (o tai tikrai užprogramuota) atlyginimai krenta.  Turėsime naują emigracijos bangą. Ar tikrai šito norima? Abejoju. Smulkus verslas irgi nieko neišlošia, nes vidaus rinka ir toliau bus labai ribota, ypač periferijoje.

Tema labai ilga. Ir tikrai reikalauja detalios analizės. Bet esminė problema akivaizdi. Kol Lietuvos socialinių mokslų būklė tokia, kaip dabar, proveržio nebus ir politikoje. Nors socialinis modelis — politikų darbas, tačiau jie turi būti adekvačiai išprusę. O tam neužtenka dabartinio diskusijų lygio.

Plačiau skaitykite http://www.maldeikiene.lt/is-didelio-debesio-bus-mazas-lietus-siulomos-socialinio-modelio-pataisos-nieko-nekeicia/