Ekspertų rengiamame naujajame Darbo kodekse siūloma keisti kolektyvinius darbo santykius. Šią dalį kūrusios Vilniaus universiteto docentės Daivos Petrylaitės teigimu, tai – etaloninis socialinės partnerystės modelis.

Veikianti Trišalė taryba esą nebetenkina daugelio verslo asociacijų, kurios nedalyvauja trišalės tarybos veikloje, bei kitų nevyriausybinių organizacijų, kurios apskritai nėra atstovaujamos trišalėje taryboje. Siūloma nacionalinę darbo ir socialinių reikalų tarybą – nacionalinį socialinių partnerių forumą – sudaryti iš 15 narių: po 5 narius nacionaliniai socialiniai partneriai ir 5 nepriklausomi ekspertai, kuriuos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu skirtų Vyriausybė.

Tarybai vadovautų valstybinis socialinio dialogo patarėjas (ombudsmenas), kurį skirtų ir į darbą priimtų Vyriausybė. Tarybos kadencija – 4 metai.

Nacionalinė taryba – patariamasis, Vyriausybę ir kitas valdžios institucijas konsultuojantis forumas, kuris teiktų išvadas bei pasiūlymus užimtumo ir darbo santykių, darbo užmokesčio politikos, socialinio draudimo ir socialinės apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos, socialinės partnerystės ir kolektyvinių darbo santykių klausimais.

Siūloma, kad Nacionalinė taryba ar jos įgaliotas sekretoriatas taip pat tvirtintų kolektyvinių darbo ginčų tarpininkų sąrašą; konsultuotų socialinius partnerius vedant kolektyvines derybas dėl šakos ir įmonių kolektyvinių sutarčių; koordinuotų visų lygių kolektyvinių sutarčių registravimo procesą, kilusių kolektyvinių darbo ginčų ir jų sprendimo procedūras ir pan.

Naujajame dokumente siūloma įteisinti darbdavių organizacijų statusą, nustatyti reprezentatyvumo kriterijus. Taip pat siekiama inkorporuoti ES informavimo ir konsultavimo nuostatas ir įvesti administracinę atsakomybę už jų nepaisymą.

Taip pat siekiama sureguliuoti darbo tarybų ir profesinių sąjungų santykius. Pasak D. Petrylaitės, prioritetas teikiamas profsąjungoms, darbo taryboms būtų suteikiamos smulkesnės, ne tokios reikšmingos funkcijos: dalyvauti informavimo ir konsultavimo procedūrose; derinti kai kuriuos darbdavio sprendimus; gauti iš darbdavio ir iš valstybių bei savivaldybių institucijų ir įstaigų informaciją, reikalingą savo funkcijoms atlikti; teikti darbdaviui pasiūlymus dėl ekonominių, socialinių ir darbo klausimų, aktualių darbuotojams darbdavio sprendimų, darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų ir kolektyvinių sutarčių įgyvendinimo.

Kalbant apie profesinių sąjungų reprezentatyvumą šakos profesinių sąjungų organizacija siūloma pripažinti tokią, kuri yra įsteigta ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki kreipimosi į valstybinį socialinio dialogo patarėją dienos; jungia ne mažiau 1/4 šakos lygiu veikiančių profesinių sąjungų, kuriose dirba ne mažiau kaip 1/3 šakos darbuotojų; turi tinkamas materialines ir technines sąlygas darbui ir jos administracijoje dirba ne mažiau kaip trys darbuotojai. Profesinių sąjungų narių skaičius sprendžiant dėl jų reprezentatyvumo būtų įvertinamas pagal profesinių sąjungų narių įnašų skaičių.

Ar profesinių sąjungų organizacija atitinka atitinkamos rūšies profesinės sąjungos organizacijai keliamus reprezentatyvumo kriterijus, nuspręstų valstybinis socialinio dialogo patarėjas (ombudsmenas). Jei profsąjunga su jo sprendimu nesutinka, galėtų jį skųsti teismui.

Naujajame kodekse siūloma sustiprinti profsąjungų ir darbo tarybų lyderių apsaugą ir taikyti ją ne tik visą išrinkimo laikotarpį, bet ir 6 mėnesius po jų kadencijos pabaigos. Taip pat ketinama įvesti prievolę darbdaviui įrodinėti, kodėl jis skiria drausminę nuobaudą ar pablogina darbo sąlygas darbuotojų atstovui. Iki šiol, mokslininkės teigimu, yra susiklosčiusi tokia teismų praktika, kad įrodinėjimo našta tenka profesinėms sąjungoms, jos turi įrodinėti, kodėl neduoda sutikimo skirti darbuotojų atstovui vienokią ar kitokią nuobaudą.

Kalbant apie kolektyvines derybas ir kolektyvines sutartis siūloma palikti tik nacionalinį ir įmonės lygmenį, nes teritoriniu lygmeniu iš principo dėl nieko susitarti neįmanoma. Jeigu šakos lygiu veikia kelios profesinių sąjungų ar darbdavių organizacijos, jos kolektyvinėms deryboms dėl šakos kolektyvinės sutarties turėtų sudaryti jungtines atstovybes. Profesinių sąjungų organizacijoms ir (ar) darbdavių organizacijoms nesutarus dėl jungtinės atstovybės sudarymo, sprendimą dėl kolektyvinių derybų šalies priimtų valstybinis socialinio dialogo patarėjas (ombudsmenas).

Labai mažos ir mažos įmonės turėtų teisę motyvuotu raštu informuoti kolektyvinės sutarties projekto rengimo grupę ir valstybinį socialinio dialogo patarėją, kad atsisako laikytis būsimos šakos kolektyvinės sutarties. Tuo pačiu šie darbdaviai būtų įpareigojami ne vėliau kaip per du mėnesius nuo šakos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo inicijuoti kolektyvines derybas.

Įmonėje sudaryta kolektyvinė sutartis būtų taikoma visiems tos įmonės darbuotojams. Kolektyvinės sutarties šalys turėtų galimybę susitarti, kad tie darbuotojai, kurie nėra kolektyvinę sutartį pasirašiusios profesinės sąjungos nariai, moka kolektyvinėje sutartyje nustatytą mokestį, kuris negalėtų būti lygus ar didesnis profesinės sąjungos nario mokesčiui. Darbuotojas taip pat galėtų atsisakyti, kad jam būtų taikoma įmonės kolektyvinė sutartis.

Viešajame sektoriuje siūloma įstaigos kolektyvinę sutartį sudaryti tik tokiu atveju, jeigu yra galiojanti atitinkamos šakos kolektyvinė sutartis. Šakos kolektyvinė sutartis turėtų būti sudaroma vieneriems metams ir derybos dėl jos turėtų baigtis ne vėliau iki Finansų ministerija pradeda rengti valstybės biudžeto projektą.

Kolektyvinius darbo ginčus siūloma nagrinėti darbo arbitražui ir teismui. Dėl streiko paskelbimo balsuotų tik profesinių sąjungų nariai, o jam pritarus streikuoti galėtų visi darbuotojai. Pasak D. Petrylaitės, projekto užsakovė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pageidavo, kad į Darbo kodeksą būtų įtrauktas lokautas (darbo ginčų sprendimo veiksmas, kai darbdavys sustabdo gamybą, nutraukia veiklą ir atleidžia darbuotojus siekdamas, kad jie atsisakytų savo reikalavimų arba pakeistų juos), nors ji mananti, kad Lietuvos kontekste tai nepasiteisins, o ir valstybių Europoje, taikančių šią spaudimo priemonę darbuotojams, esą nedaug. Tačiau, anot docentės, yra parengtas „švelniausias“ variantas, t.y. darbdavys lokautą turėtų teisę skelbti tik esant itin sudėtingai situacijai, kai profsąjunga piktybiškai nevykdo teismų sprendimų ir pan.

Visą Darbo kodekso projektą, kurį kartu su kitais įstatymų projektais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu rengia mokslininkų grupė, socialiniams partneriams ketina pristatyti sausio mėnesį, o Seimui svarstyti jis turėtų būtų teikiamas pavasario sesijoje.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen, http://www.lprofsajungos.lt/